Laisvieji Kauno archyvai

Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai

Naujausi atsiminimai

...
 

Namas Laisvės al. 3


„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės.

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

Skaityti daugiau
...
 

Laisvės alėja


Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

Skaityti daugiau
...
 

Senamiesčio turgus


Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M.

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).

Skaityti daugiau
Judita zaidzia su nuotraukomis2
 

Vilijampolė


Judita: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų.

*Judita*: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų. Jos tapo žaislais, kada tėvai išeidavo į darbus, broliukai – į mokyklą. Kai likdavau viena gete labiausiai bijojau, kad ateis piktas dėdė su šautuvu ir mane nušaus. Ta baimė išlikusi ir iki šių dienų. Tik ji jau kitokia...

Skaityti daugiau
pasivaiksciojimai2
 

Laisvės alėja


Asija: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių.

*Asija*: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Šeimos išeidavo pasivaikščioti. Buvo labai graži tradicija. Lietuvių, žydų ir rusų šeimos vaikštinėdavo alėjoje. Priekyje eidavo vyriausieji šeimos nariai, toliau tėvai, ir galiausiai bėgdavo pulkas vaikų. Taip lėtai, nuolat besisveikindami su kitais, žmonės praeidavo Laisvės alėja ir grįždavo atgal į namus. Moterys būtinai turėdavo nešioti mažą rankinuką ir skrybėlaitę“ (2017).

Skaityti daugiau
...
 

Soboras


Asija: „Svarbiausia vieta man visada buvo Soboras.

Asija: „Svarbiausia vieta man visada buvo Soboras. Visi bene ryškiausi prisiminimai susiję su šiuo pastatu. Atsimenu, kaip visas pulkas vaikų bėgome į Soborą, kadangi ten tekėjo kaimynė iš namo šalimais. Tai buvo mano pirmas susidūrimas su lietuviškomis tradicijomis ir susidūrimas su Dievu bažnyčioje. Atsimenu, kaip užbėgome laiptais ir pamatėme nuotaką su nuometu, ilga, balta suknele, gėlėmis papuoštą bažnyčią.

Skaityti daugiau
...
 

Ramybės parkas


Asija: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke.

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

Skaityti daugiau
...
 

Laisvės al. 3


Asija: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al.

*Asija*: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis.

Skaityti daugiau
...
 

Demokratų aikštė


Dobrė: „1941 m.

*Dobrė*: „1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums.

Skaityti daugiau
vyrai baltais2
 

Siūlų g.


Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

Skaityti daugiau
...
 

Vaizdas nuo Vytauto parko šlaito


„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas.

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas. Tu išsigelbėjai, Ervinai! Būk pasveikintas laisvoje mažytėje ir dar neparudavusioje valstybėje! Argi čia tau blogiau negu Šveicarijoje? Nepraeis fašistų tankai! Jiems už pečių Soboro kupolas, valdžios įstaigų ir bankų stogai, virš alėjos kampo iškilęs jugendo stiliaus bokštelis. Ties juo nusileidęs Laisvės alėjon, tuojau pat atsidurtum tarp krautuvių, automobilių, afišų stulpų, įsimaišytum į jidiš, lietuvių, o gal ir pabėgėlių lenkų bei vokiečių kalbos šurmulį, akcentuojamą dykinėtojo pasivaikščiojimų lazdelės, perveriamą skardaus vaikiško šūksnio nuo kino laiptų. /.../ Lilė, palenkusi galvą prie Ervino peties, nusisukusi nuo pypkės dūmo ir sustūmusi antakius, į akis šviečiant saulei, bet – neabejotinai susižavėjusi panorama ir žvilgsniu atsidavusi to ryto nuotaikai. Ervinas Gastas, pasišiaušęs ir aukštai iššokusiais antakiais, išbaigiančiais vizijų pakylėto žmogaus portretą, iškeitęs načių ruporais griaudėjantį Berlyną į santūriai besišnekučiuojantį Kauną. Jam jau viskas gražu, viskas miela“.

Skaityti daugiau
...
 

Vilijampolė


„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių.

„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių. 1938 metais gimęs, trijų ketverių penkerių metų bamblys – kas gi tokio peliuko galvoj galėjo įstrigti? Ugnis? Sprogimas? Gaisrų pašvaistės? Ir vis dėlto šį tą prisimena: ant aukšto kalno – minia žmonių, visi tyli, visi žiūri į žemumą, į tolimą duobę, kurioje kažkas liepsnoja, virsta dūmais, bet neįžvelgsi kas (dabar Tadas jau žino: tai liepsnojo Kauno Slabados rajonas, vokiečių paverstas getu ir sudegintas, tame priemiesčio kampe glaudėsi ir jo tėvų namelis, o tie ant aukšto kalno stovintys žmonės, tos raudančios moterys – tai Slabados gyventojai, išvaryti iš savųjų gūžtų kaip stovi – visiems jiems teko viską pradėti nuo pradžios: ir butelius susirasti, ir baldelius susikalti, ir vėl iš naujo išmokti gyventi, mylėtis, daryti vaikus, o laikui bėgant ir vagiliauti, ir apgaudinėti), tik kruvina pašvaistė ant žmonių veidų, kruvinos kibirkštys raudančių moterų ašarose“.

Skaityti daugiau
Visi atsiminimai

Atminties vietos

1 projektai 105 17 maršrutai
bottom quote
Mūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.
Palik savo įrašą