Laisvieji Kauno archyvai

Laisvieji Kauno archyvai

32007
1997

Vytauto Didžiojo universitetas


Greta: VDU man - tai studijų metai.

*Greta:* VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai. VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi. Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO". Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti... Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai. Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :). Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Skaityti daugiau
taskasa
2011 / 2013

Vyninė "Taškas A"


Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

Skaityti daugiau
...
 

Ramybės parkas


Asija: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke.

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

Skaityti daugiau
...
 

Rotušės aikštė


Fruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.

*Fruma*: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė.

Skaityti daugiau
1
1949

Miesto sodas


Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.): Miesto sode dažnai žaisdavome.

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Miesto sode dažnai žaisdavome. Ten, kur dabar restorano „Miesto sodas“ pastatas, būdavo žaislų parduotuvė „Du gaideliai“.

Skaityti daugiau
1988 / 1991

"Laumė"


Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. 

Skaityti daugiau
...
 

Juozo Naujalio muzikos gimnazija


Raimonda Pauzienė (51): [J.

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

Skaityti daugiau
1962 Jonas N
 

Karo muziejaus liūtai


Jonas: „1962 m.

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

Skaityti daugiau
06 man puts political drawings kl
 

Kauno pilies stotis sovietmečiu


Liucija: atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių.

**Liucija:* *atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

Skaityti daugiau
Salia Vytauto paminklo
2003 / 2004

Miesto sodas


Justė: "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Skaityti daugiau
DSC2814
1955 / 1965

Smėlynas (P. Vileišio a.)


P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

Skaityti daugiau
LA Pozerskis
 

Laisvės alėja


Laisvės alėja, pagrindinė Kauno arterija, vaizduotėje iškilo kaip gatvė, šimteriopai pranokstanti Niujorko Brodvėjų.

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

Skaityti daugiau
Visi atsiminimai

Atminties vietos

1 projektai 117 20 maršrutai
bottom quote
Mūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.
Palik savo įrašą