Nuo Vytauto kalno

Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]

„Jis stovėjo ant Vytauto kalno, kur tuomet dar nebuvo linksmos karuselės, o tik kurhauzas, alumi aplaistytas, paskubomis apleistas vokiečių, ir žiūrėjo į žaliuojantį slėnį. Jis paėmė šitą miestą be mūšio, kaip ir pridera imti senos meilės miestą. Jie į jį įžengė iš kelių pusių, ir vokiečiai spėjo susporgdinti tik elektrinę. Jis verkė ir šypsojosi: dauguma jo draugų iš Brazilkos ir Aleksoto, iš Laisvės ir Žaliakalnio niekuomet nebesugrįš. Bet jo nuotaka buvo gyva. Ji jo laukė ten, Santakos slėnyje, kurį kirto Laisvės alėja – profaniška ir sakralinė gatvė! Su kino teatrais, kurie pieškariu buvo vadinami i-liu-zionais, Holivudo filmais. Ji ten, kažkuriame žydiškame viešbutėlyje gėrė arbatą ir pasakojo kauniečiams, kareiviams, klasiokams, kaip sugriuvo jos Lietuva – Lietuva su gimnazistų, atgręžusių veidus į Prezidentūros balkoną, frakuotąjį Ekscelenciją, paradais; Lietuva su chalva iš Palestinos ir karstelėjusiu šokoladu „Mokka“. <...> Už tą žygį paleistas atostogų ir galop demobilizuotas tėvas žiūrėjo į savo jaunystės miestą, kurį paėmė be mūšio, ir šykščios ašaros, braukiamos karšto vėjo, atlėkusio į Žaliakalnio viršūnę nuo visų frontų, riedėjo skruostais“.