Atminties biuras: A. Baltuškevičius
Gydytojas Algirdas Baltuškevičius pasakoja apie savo šeimą, darbus, pažintį su uošviu prof. Tadu Ivanausku bei jo įkurtą Obelynės sodybą Kauno rajone.
- - -
„Būdamas penktame kurse susipažinau su savo būsima žmona. Mano kambario draugas farmacininkas Kazys turėjo simpatiją Birutę. Ji buvo draugė su mano būsima žmona Eleonora. Vieną kartą Kazys sako: ateina į pasimatymą ne viena mano panelė, bet atsiveda draugę. Gal nori palaikyti kompaniją? Noriu tave su ja supažindinti, tokia simpatiška panelė. Nesakė, kas ji tokia, tik sakė, kad studijuoja agronomiją. Aš sutikau. Supažindino, mes suradom bendrą kalbą, pradėjom skirt pasimatymus, susidraugavom.“
- - -
„Tiktai vėliau, po gero mėnesio ar dviejų, ji prisipažino, kad josios tėvelis yra prof. Tadas Ivanauskas. Aš apie jį buvau girdėjęs dar gimnazijos metais, man patiko jo aprašyta kelionė-ekspedicija „Trys mėnesiai Brazilijoje“. Sakiau, kad man nepatogu, aš eilinis studentas, iš kaimo kilęs, o jūs iš tokios garbingos šeimos, kaip čia dabar. Bet ji sakė, kad vis tiek nori supažindint. Atsivedė į butą V. Putvinskio gatvėje. Jisai vadindavo mane ponas, ponas studentas, toks neįprastas terminas sovietiniais laikais. Pradėjom kalbėt ir aš pasakiau, kad jau esu girdėjęs apie tamstą, net skaitęs ištraukas iš ekspedicijos po Braziliją. A, tai tu domiesi, atsakė. Jis tuoj pat nuėjo į savo biblioteką, ištraukė knygelę, gyvatės odos viršeliais dengtą, sako, gali paimt, pavartyt, pasiimt į namus ir paskaityt. Patikėjo, kad aš atnešiu ją. Tokiu būdu mes susipažinom.Jis tikrai atrodė toks visai paprastas žmogus. Apskritai profesorius buvo labai gero ir nuolankaus charakterio. Niekad nemačiau jo užpykusio, visą laiką buvo labai mandagus, kultūringas.“
- - -
„Ateina šeštas kursas, mes toliau draugaujame. Supažindinau su savo tėvais Marijampolėje. Labai paprasta buvo, patiko. Prieš mums apsivedant, mano žmona Eleonora pasisakė, kad yra įdukrinta profesoriaus Tado Ivanausko, o jos tikri tėvai gyvena Kauno rajone, Pyplių kaime. Ji kilusi iš didelės dešimties vaikų šeimos ir nori supažindinti su tikrais savo tėvais. Vieną žiemos dieną Obelynėje nutarėm eiti pėsti į jos buvusią tėviškę. Čia labai netoli, už Kamšos miško, beveik ant Nemuno kranto, priešais Raudondvarį. Gražioj vietoj. Ta sodyba buvo labai prižiūrėta, su kokiais 10 bičių avilių. O aš bitėmis domėjausi nuo vaikystės. Ir mano tėtis turėjo bičių, ir čia Obelynėj profesorius turėjo bičių, ir dar jos tėvai turėjo bičių. Man tai buvo labai geras stimulas. Su mumis važiavo ir profesorius Ivanauskas.“
- - -
„Po studijų man pasiūlė stoti į aspirantūrą. Sutikau ir gavau įdomią, palyginti, naują temą. Tais laikais ultragarsas buvo didelė naujiena ir kaip tik Kauno klinikos gavo naują ultragarso aparatą iš buvusios VDR. Prof. Kupčinskas man pasiūlė domėtis šituo aparatu, gal jį galima pritaikyt sąnarių ligų gydymui. Pradėjau domėtis, rinkau medžiagą, o prof. Ivanauskas padėjo gauti reikiamos literatūros iš užsienio. Laiku parašiau disertaciją, praėjau visas procedūras, mokslo taryba nubalsavo vienbalsiai. Kiek vėliau farmacijos fabrike Sanitas sukūrė preparatą iš bičių nuodų ir atnešė išbandyt, ar galima panaudot sąnarių ligų gydymui. Kadangi buvau apgynęs disertaciją iš sąnarių ligų, man teko tuo užsiimti. Po kiek laiko gavau pasiūlymą važiuoti į tarptautinį apiterapijos kongresą Rumunijoj, Bukarešte. Man ten labai patiko, pirmą kartą gyvenime buvau tokiam kongrese, kur buvo sinchroninis vertimas, kelios kalbos. Tada pamačiau, kas su bičių produktais darosi ne tik Europoje, bet ir pasaulyje – jie tiriami ir gali daug kur padėti ne tik profilaktiškai, bet galima pritaikyti ir kai kurių ligų gydymui. Nusipirkau literatūros ir grįžau, įsitraukiau į apiterapiją, dalyvavau įvairiuose kongresuose ir dabar dar bendrauju su apiterapeutais.“
- - -
„Ir žiemos metu, ir ypač pavasarį, kiekvieną savaitgalį su šeima atvykdavom į Obelynę. Profesorius labai kultūringai mokėdavo pakviesti padėti. Sako, Algi, ar negalėtum ateit man padėt nupjaut šaką obels. Gerai, sakau, mielai. Tai mes ne tik tą šaką nupjaunam, bet ir padirbam porą valandų, kol jis pavargsta. Aš mėgdavau visokį darbą sode ir prie bičių priežiūros padėdavau. Labai mums gerai sekėsi bendravimas.“
- - -
„Paaiškėjo, kad profesorius kilęs iš Baltarusijos krašto, visai netoli pietinės Lietuvos ribos, kur buvo jo tėvo dvaras, vadinęsis Lebiodka. Mes jau buvom apsivedę ir kartą jis sako: noriu supažindinti su savo tikra tėviške, važiuojam. Sunkiai nuvažiavom į Baltarusiją, keliai labai prasti, bet suradom buvusį dvarą, baisiai buvo apleistas tais laikais, gal 1967–1968 m. Pasirodo, tuose namuose įkurti psichiškai nesveikų vaikų namai. Tie vaikai apspinta, žiūri, kas čia tokie atvažiavo. Administracija pamato, kad mašina su lietuviškais numeriais, pradeda klausti, kas mes tokie. Profesorius neprisipažino, kad jis iš čia kilęs, sako, mes galvojom pasižiūrėti, čia kažkoks dvaras buvo. Vaikų namų direktorius pradeda aiškinti, kad čia toks Ivanovski turėjo dvarą, buvo 20 hektarų sodas, dvare užaugo keli jo sūnūs, vienas karo metu tapo baltarusiu, vokiečių okupacijos metais – Minsko burmistru, o kitas tapo mokslininku ir gyvena Lietuvoj, profesoriauja. O čia tas profesorius klauso. Atrodo, kažkas iš senų darbuotojų įsižiūrėjo į profesorių, pažino. Bet jis sako: sėdam ir važiuojam, nenoriu, kad čia mane atpažintų.“
- - -
„Kai gimė pirmas sūnus, mes jį pavadinom Tado vardu. Kai vaikas augo, jiedu buvo didžiausi draugai, kitaip nevadindavo, tik Tadeliu. Kai pirmam sūnui buvo 5 metai, vieną pavasarį profesorius atsinešė ąžuoliuką maždaug penkių metų amžiaus, pasikvietė mane ir Tadelį. Einam, sako, pasodinsim tavo medį. Tas medis ir dabar auga, jam jau beveik 60 metų. Jisai didžiuodavosi, kad čia mano medis. Pakol buvo gyvas, labai bendravo ir mėgo ir kitą anūką, mano Raimundą.“
- - -
„Viena iš paskutinių profesoriaus Ivanausko ekspedicijų, kurią aš labai gerai prisimenu, buvo 1962 m., kai jam jau buvo 80 metų, į Obės žiotis. Man, kaip medikui, jau buvo nedrąsu dėl tokio amžiaus, norėjau jį lydėt, bet tais metais gimė antras sūnus ir buvo nepatogu palikti žmoną su mažu vaiku. Kaimynas medikas pasisiūlė profesorių lydėt. Sakė, visai neblogai pavyko ekspedicija. Žinoma, pavargdavo, uodai labai kąsdavo, į šachtas juos buvo nuleidę...“
- - -
„Matyt, Ivanauskai ryšį turėjo ir su dailininku Šimoniu, nes yra Šimonio sukurtas paveikslas-vinjetė „Lietuvos himnas“. Mes jį laikėm kaip istorinę vertybę, net ir visą sovietinį laikotarpį jo nenuėmėm. Kai ruošdavom ekskursijas po profesoriaus mirties, kai kurie partiniai siūlydavo jį nuimti, sako, gali erzinti, nes Vytis yra viršuj. Mano žmona pasakė – ne aš pakabinau, ne aš ir nuimsiu, čia yra muziejinis eksponatas, jei nepatinka – nežiūrėkit. Ir nei vienas partinis nepasakė, kad reikia nuimt. O latviai sustoję dar pagiedodavo Lietuvos himną seną.“
- - -
„Obelynė buvo mano žmonos vardu, o kai ji pradėjo negaluoti, mes su žmona pasitarėm ir ji nutarė parašyt testamentą, kad po mirties Obelynę palieka abiem sūnums ir kad ypač reikia kreipti dėmesį į parką ir memorialinį muziejų, leisti naudoti ekskursijoms. Čia yra Kauno rajono muziejaus padalinys ir direktorius sakė, kad nenori skirt kitą žmogų į memorialinį muziejų, klausė, ar nesutiksiu aš paimt pusę etato ir priimt ekskursijas. Aš sutikau. Dabar esu pensininkas ir galiu tą daryt, o kai žmona sirgo, aš ją pavaduodavau. Tiek metų išgyvenęs, kad jau žinau, ką ji aiškindavo. Dabar esu kaip muziejininkas ir kartu šitos sodybos globėjas, saugotojas. Kol dar pajėgsiu, ia gyvensiu ir tvarkysimės su šeimos pagalba.“
- - -
Algirdas Baltuškevičius
Algirdas gimė 1933 m. Marijampolės raj., Liepynų kaime, ūkininkų šeimoje. Baigė Kauno medicinos institutą (dabar – LSMU), apsigynė daktaro disertaciją ir toliau dirbo mokslinį darbą, gilinosi į reumatologiją ir apiterapiją (gydymo metodiką, kai naudojami bičių produktai ir iš jų pagaminti preparatai). 1958 m. susituokė su prof. Tado Ivanausko įdukra Eleonora Vaidelyte-Ivanauskaite, susilaukė dviejų sūnų – Tado ir Raimundo. Prof. T. Ivanauskas Obelynę testamentu paliko savo įdukrai, kuri kartu su vyru čia įkūrė memorialinį muziejų. Šiuo metu Obelynė veikia kaip Kauno raj. muziejaus padalinys, čia priimami lankytojai, o senąja sodyba ir jos aplinka padedant muziejininkams ir toliau rūpinasi Baltuškevičių šeima.
Interviu data: 2018-10-09