Laisvieji Kauno archyvai

Atminties biuras: A.Zolotar

Baltarusijoje gimusi Kauno žydų bendruomenės narė Asia Zolotar dalinasi atsiminimais apie vaikystę Ukrainoje šeimos patirtis bėgant nuo karo į Kazachstaną ir Rusijos glūdumoje rastą prieglobstį. Asia visą gyvenimą dirbo buhaltere, o ramybę ir meilę sutiko Kaune, kur skaičiuoja jau 90 savo gyvenimo metus. (Interviu įrašas su Asia rusų kalba).

- - -

„Kai prasidėjo karas, kurį laiką likome gyventi Ukrainoje. Daug ukrainiečių prisijungė prie taip vadinamų baltaraiščių judėjimo ir padėjo vokiečiams gaudyti žydus... Vyresnysis brolis, išeidamas su partizanais, pasakė, kad evakuosimės tik tada, kai jis praneš. Jam paskambinus,  tėtis surinko arklius (tuo metu jis dirbo bazėse), liepė iš ten susirinkti viską, ko prireiktų kelionei. Su arkliais važiavome apie mėnesį su puse, miegojome kolūkių laukuose, norėjome pasiekti Kurską, ten sėsti į priekinius vagonus, važiuojančius į Kazachstaną...“

- - -

„Pamenu bombas, sprogimus, raudonai nušviestą dangų... Likus vos kelioms dešimtims kilometrų iki Kursko, mus pasiekė žinia apie artėjančius vokiečius. Apie 40 vežimų pakeitė kryptį... Vėliau sėdome į traukinius ir dar dvi savaites važiavome, kol pasiekėme dabartinio Orenburgo teritoriją. Ten apsigyvenome pas vietinę šeimą, iš mūsų atėmė arklius, dirbome kolūkiuose – rinkome saulėgrąžas. Derlius buvo geras, bet jo užteko tik iki 1942 metų vidurio, po to prasidėjo badas... Iki šiol regiu nuo bado ištinusį tėvo veidą, motinos kojas... Ligoninėje tėvai gulėjo pasikeisdami... Ten žmones laikydavo tol, kol jie atsigaudavo, tuomet paleisdavo atgal...“

- - -

„Vėliau sulaukėme šaukimo – visus vaikus nuo 14 metų siuntė į amatų mokyklą. Jaunesnysis brolis buvo per jaunas, pareiškiau, kad be brolio tikrai nevažiuosiu, grasinau iššokti, per ašaras ir maldavimus paėmė ir jį... Mokykloje gaudavome duonos, kurios buvom nematę daugelį metų, buvome lyg apsvaigę nuo malonumo...  Po dvejų metų amatų mokykloje, grįžti namo neleido, siuntė jau į kitą - metalurgijos mokyklą... Praleidom ten metus,  kol atvažiavo tėtis ir mus parsivežė namo.“

- - -

„1947 metais darbo reikalais atvykau  į Kauną. Kaunas atrodė toks gražus miestas, laikui bėgant vis augo, vyko statybos...  Šančiuose kareivinės atrodė prasčiau, bet vėliau ir šias atstatė. Atsimenu, kai pirmą kartą nuėjus į turgų,  akys išsprogo nuo produktų gausos – kiaušiniai, vištos... Ukrainoje tokių dalykų nebuvo... Iš tiesų, kai pamačiau Kauną, gyvenimą be kolūkių, parašiau tėvams laišką, kad noriu čia gyventi“. „Gyvenau Palangos gatvėje, keturiese vieno kambario bute. Dabar tas namas jau perstatytas...  Mėgdavome vaikščioti po miestą, eidavome į šokius Karininkų ramovėje, ten ir su būsimu vyru susipažinau...“

- - -

Asia Zolotar

Asia gimė 1928 m. Baltarusijoje, religingoje, tradicijų besilaikiusioje šeimoje, kur augo drauge su dar dviem broliais. Tėtis žinojo torą, kalbėjo jidiš kalba. Mama nemokėjo skaityti ir rašyti, buvo gera namų šeimininkė. 1936 m. Zolotar šeima pasitraukė į Ukrainą, o 1941 m. bėgo nuo karo, evakavosi link Kursko, į Čkalovo sritį. Po karo grįžus į Ukrainą šeima savo namų nebeatpažino. Asia pradėjo mokytis ir 1947 m. atvažiavo pas giminaičius į Kauną, į svečius. Čia ir pasiliko gyventi.

Interviu data: 2018-02-07