Atminties biuras: J. Mackevičienė
Kauno žydų bendruomenės narė Judita Mackevičienė pasakoja, kaip atrodė jos namas Laisvės alėjoje prieš karą, ką veikdavo bute gete, kai šeima išeidavo dirbti, kaip buvo slepiama žmonių karo metu.
„Geto namuose turėjau daug nuotraukų. Jos tapo žaislais, kada tėvai išeidavo į darbus, broliukai – į mokyklą. Kai likdavau viena gete, labiausiai bijojau, kad ateis piktas dėdė su šautuvu ir mane nušaus. Ta baimė išlikusi ir iki šių dienų. Tik ji jau kitokia...“
- - -
„Apie vaikų akciją Kauno geto gyventojai sužinojo iš anksto. Tėvai ruošėsi slėpti vaikus, ieškojo pažįstamų, galinčių šiuos priglausti. Vyrai spygliuotose tvorose praardydavo skyles, kad būtų galima pernešti vaiką iš geto teritorijos. Mane išgabeno tuščiame bulvių maiše. Atsimenu, kaip įlipau į maišą, tėtis jį užrišo ir per tvoroje esančią skylę buvau perduota žmonėms. Nežinau, kokie tai žmonės buvo. Tačiau jie buvo geri“.
- - -
„Bene smagiausias ir gražiausias prisiminimas iš geto yra šis – mums, vaikams, paklotoje lovoje pagalves sudėdavo taip, kad šios primintų trikampį. Su vyresniuoju broliuku įsivaizduodavome, jog ta pagalvė – arkliukas. Atsisėsdavome ir „jodavome“ lyg ant žirgo“.
- - -
„Ką labiausiai atsimenu iš gyvenimo gete? Tai nuolatinė baimė, nežmoniškas alkis, kankinantis liūdesys ir vienatvė. Tėtis bandydavo išmainyti maisto, tačiau nebuvo kaip transportuoti produktų. Bet lietuviai mums padėdavo. Jie mainydavo. Dažniausiai maistą keisdavome į rūbus. Ačiū jiems už tai. Išmainytas maistas mums padėjo nenumirti iš bado“.
- - -
„Priglausta buvau aš ir kitas žydų vaikas. Kambarys, kuriame gyvenome, buvo labai siauras ir ilgas. Abu gulėjome siauroje lovoje. Vienoje lovos pusėje aš, kitoje – jis. Ant lovos, virš manęs buvo sukrauti pagalvių ir antklodžių kalnai. Taip buvome paslėpti. Mus globojusi moteris leisdavo iškišti tik nosytę. Draudė ir kalbėtis tarpusavyje. Taip aš ištrūkau iš geto“.
- - -
„Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, neva norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“.
- - -
„Gyvendama Kaune eidavau į bažnyčią, buvau krikštyta. Būdama jauna dar tikėjau Dievu. Dabar kyla abejonių. Kodėl Dievas leido ir leidžia vykdyti tokius baisius dalykus? Jeigu aš būčiau visagalis Dievas, keliantiems ginklą prieš nekaltus žmones paralyžuočiau rankas. Daugiau ginklo kelti nebesinorėtų“.
- - -
Judita Pacaitė Mackevičienė
Judita gimė 1936 m. Kaune. Kartu su tėvais Fišeliu Pacu ir Hinde Heisaite Paciene bei dviem broliais, Becaleliu ir Elijumi, iki Antrojo pasaulinio karo gyveno šiame mieste, dviejų aukštų name Laisvės alėjoje (dab. Laisvės al. 75). Pirmajame namo aukšte tėtis turėjo indų parduotuvę. 1941-ųjų liepą Judita su visa šeima pateko į Kauno getą, o 1943-ųjų pab. iš jo slapta, bulvių maiše buvo išgabenta. Priglausta Vinco ir Teofilės Valionių, jų namuose ji išgyveno iki karo pabaigos. Vėliau įvairios šeimos Juditą globojo kaimuose. Galiausiai Veronika Bandienė, kurią Judita vadina antrąja savo mama, mergaitę parsivežė į Kauną. Pas Veroniką M. Valančiaus gatvėje Senamiestyje Judita gyveno iki tol, kol ištekėjo.
Interviu data 2017-10-13