Atminties biuras: L. Lazarskė
Atsiminimais dalinasi Raseiniuose gimusi ir ankstyvą jaunystę ten leidusi Lilija. Žydų ir lietuvių kilmės moteris studijų metais atsikraustė į Kauną ir savo gyvenimą kūrė šiame mieste, o 2005 m. emigravo į Izraelį.
Visada buvau tėvelio numylėtinė, ėjau su juo į darbą, buvau jo mažoji sekretorė. Tėtis Abramas buvo kooperatyvo Dubysa pirmininkas, prižiūrėjo visą rajoną, kaimus, aš irgi visur su juo vykdavau – taip ir rašyti gana anksti pradėjau. Žmonės jį labai mylėjo, Tėveliu vadino. Visi jam buvo kaip antroji šeima, niekada neleisdavo skriausti nė vieno...
Mamytė Aldona dirbo prekyboje, ten jie ir susipažino... Vėliau, tėvelio pastūmėta, tapo mokytoja. Ji buvo lietuvė, o jis – žydų kilmės. Tėvelis iš lenkų buvo nuomojo dalį namo, ten ir gyvenom drauge su dar keturiomis šeimomis. Visos jos buvo neeilinės, vieni daktarai. Pamenu, nuolatos Amerikos radijo klausydavo... Oficialiai švenčių nebuvo, nes tėvelį labai stebėjo dėl jo darbo. Bet uždegdavome eglutę, paslapčia ateidavo Senelis Šaltis. Tėvelis nebuvo komunistas, dėl to buvo nuolat tikrinamas. Man sakydavo, tik tu niekad nepriklausyk jokiai partijai, eik per save ir viską pasieksi. Aš viską pasiekiau per save, kaip tėvelis mane mokė.
Tėveliai gyveno gražiai. Dar dabar man jie kaip pavyzdys. Mamytė dažnai pareidavo pavargus, nes dirbo labai daug. Labai gera mokytoja buvo, mylima. Visi norėjo patekti pas mano mamą, nes penktoje klasėje jau būdavo aišku, kas pas ką baigė. Mes taip pat anksti pradėjome mokytis. Griežtai su mumis elgėsi, bet niekad nemušė. Tėvelis niekada nėra griežtai kalbėjęs, subaręs, užtekdavo, kad tik pasižiūrėtų, ir gėda pasidarydavo. Vaikystė, kol nėjau į mokyklą, buvo labai gera. Mokykloje jau buvo sunkiau... Miestelis buvo mažas, jame gyveno tik trys šeimos žydų, visi žinojo, kad mano tėvelis žydas. Pamenu, vis pastumia, žydelka vadina... Aš nesipešdavau, o sesė pešdavosi, todėl jos niekas taip nevadino. Man buvo labai liūdna, kai viena mergaitė, su kuria žaisdavau lėlėm, spyrė į pilvą ir pasakė: „Atiduok, žydelka, mano lėlę.“ Ypač puolė besimokant pradinėse klasėse. Vėliau gerai mokiausi, garsi sportininkė buvau. Tada dar nesupratau apie žydų tragediją. Tik vėliau tėvelis viską paaiškino, parodė nuotraukas, papasakojo apie karą, pradėjom kapus lankyti... Ten atvažiuodavo ir žmonės iš Kauno. Jie kalbėdavo žydų kalba ir jų išvaizda buvo kitokia, pamenu, kaip gražiai jie dainuodavo savo daineles. Per daug maža buvau, nesupratau, kodėl tėvelis neturi senelių. Mes labai vaikiški buvom, neklausinėjom tokių dalykų.
Kai ėmiau suprasti, tuomet labai daug klausdavau. Pirmiausia parodė nuotraukas. Pasakodavo apie karą. Važiuodavau kartu į kapus, į tas vietas, kur šaudė. Net nebuvo jokio akmens, tėvelis tiesiog žinojo, kur. Besimokant septintoje klasėje papasakojo savo istoriją, kaip pabėgo nuo duobės, kaip jo visą šeimą - seseris Lėją ir Basią su mažais vaikeliais, brolį Benjaminą, tėtį Chaimą - nužudė. Jis liko vienas, slapstėsi trejus metus miškuose. Tuomet buvo maždaug 25 metų. Jam labai padėjo Saugalių kaimo Savickai. Geri žmonės, tėvelis užbėgdavo pas juos pavalgyti. Bet tai nesitęsė ilgai, kažkas įskundė. Gyvendavo po žeme, miškuose, daržinėse... Galiausiai, kai pasibaigė karas, jį paėmė kaip miškinį ir išvežė jį į Komiją, į Vorkutos šachtas. Po trejų metų grįžo į Raseinius.
Kai atvažiavau mokytis į Kauną, gyvenau pas pusseserę. Bendravom tik su žydais, susitikdavom pokalbiams, naujus metus švęsdavom, visai alkoholio nevartojom... Su draugais eidavom į Tulpę, Metropolį, Orbitą. Baltijos viešbučio restorane Vilija švęsdavome žydiškas vestuves. Jose būdavo beveik 100 svečių (Izraelyje dar daugiau), šokdavome iki ryto...
Kaune teko vardą pasikeisti, iš Lazarskaitės tapau Lazauskaite. Romo, bet ne Abramo dukra. Dėstytojai į žydus kreivai žiūrėjo, jiems ir mokytis daugiau už lietuvius reikėjo, juos ignoravo... Manau, dauguma dėl to ir išvažiavo į Izraelį. Aš tą irgi jaučiau būdama pusiau žyde. Mano tėvai ilgai svarstė apie emigraciją, bet norėjo, kad baigčiau mokslus. Kai pakeičiau tėvo vardą, viskas pasikeitė, gyventi tapo gera. Vėliau įsidarbinau „Litekse“ – tuo metu didžiausioje tekstilės įmonėje Kaune. Įsimylėjau lietuvį... Mama ypač prieštaravo vestuvėms, o tėvelis buvo labai tolerantiškas. Sakė, jeigu jau taip skirta – tuomet mes čia pasiliksime gyventi...
Į Izraelį išvažiavau prieš 13 metų, maždaug 2005 m., bet Lietuva man liko artimesnė. Šeimoje mes nekalbame ivritų kalba. Iki šiol su vyru bei giminėmis kalbame tik lietuviškai. Tik žmonės pasikeitė... O tautybė man niekada nebuvo reikšminga. Pirmais metais man ten nebuvo baisu, nemačiau tokio karo, kur sėdėtų visi slėptuvėse... Visi naujesnės statybos namai turi slėptuves. Tai toks kambarys, pastatytas iš geležies betono, skirtas saugiai pasislėpti nuo raketų... Juk raketos gali sugriauti visą namą, o šis kambarys su šeima išlieka nepajudintas... Senos statybos namuose įrengtos slėptuvės, kurios taip pat turi užtikrinti gyventojų saugumą. Bet čia jau renkasi kiekvieno namo gyventojai. Įprastai, į telefoną ateina pranešimai, jeigu raketą paleido. Jiems jau įaugę į kraują, jie bijo... O aš nesuprantu to karo, nes užaugau saugioje vietoje...
Atvažiavusi į Kauną – viską užmirštu. Kai pabaigs remonto darbus Laisvės alėjoje – visas pasaulis galės ja grožėtis. Antros tokios alėjos visame pasaulyje nėra. Einu nuo Soboro per „laisvę“ – ir man taip gera... Čia mano jaunystės miestas, aš myliu Kauną, visos vietos be galo brangios.
Jaučiuosi laiminga, save galėdama vadinti Lietuvos žyde. Man labai smagu čia sugrįžti, nors dabar aš jaučiuosi pasaulio piliete...
Interviu data: 2018-10-19