Laisvieji Kauno archyvai

Atminties biuras: S. Gronau

Vokietis Siegfriedas Gronau pasakoja apie gimtąjį Königsbergą užklupusį karą, negrįžtamai pakeitusį jo gražios šeimos gyvenimą ir pavertusį jį duonos prašančiu, nusilpusiu, išnaudojamu, kalbos nežinančiu našlaičiu svetimoje šalyje Lietuvoje. Šalyje, kurią, nepaisant visų patirtų sunkumų, Siegfriedas vadina antrąja savo gimtine.

„Mus, vaikus, išnešė iš degančio namo. Mes miegojom, tad būtume sudegę, viskas būtų mums pasibaigę. Bet turėjom toliau gyvent... Bėgom toliau, buvo gili žiema, papuolėm į gilų kaimą, kur labai dideli pastatai, daug kaimiečių ir žmonių bėglių, kurie mus, vaikus, prigąsdino rusais baisiaisias. Sako, rusai ėda žmones, yra žmogėdros. Mes jų labai bijojom... Į didelį namą suėjo daug šeimų, vokiečių kariai dar eidavo aplinkui tą kiemą. Prasidėjo smarkus bombardavimas. /.../ Visas namas smarkiai sudrebėjo, o kitą dieną jau vokiečių karių nebuvo, vien moterys ir vaikai“.

- - -

„Aš mirt nenorėjau. Išsiroviau iš jos glėbio, stoviu kojūgalyje. Jinai pradėjo šaukt, ji buvo išprotėjus. Gatvėse mačiau labai daug išprotėjusių žmonių, kurie slampinėjo ieškodami maisto, kaip ir mano sesutė. Aš bijojau grįžt atgal į jos glėbį, į mirties glėbį – aš nenorėjau mirti... Išsiskyriau, palikau ją mirties patale, mirties guoly, smirdančiame sklepe. Ir bėgau važiuoti į Lietuvą, kad rasčiau jai duonos, jei ji dar atsigaus. Mane kelis kartus išmetė iš stovinčio ir iš važiuojančio traukinio“.

- - -

„Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje“.

- - -

„Moteris mane pristatė tvartą mėžti. /.../ O aš silpnas, aš negalėjau. Ji sako: „Tu ką, tinginy, negali?“ Pradėjo šaukt ant manęs. Man bedirbant šakė pasisiuko ir aš jai įdūriau į koją. Jinai pradėjo rėkt, norėjo mane mušti. Tada pabėgau“.

- - -

„Tiktai vieną žodį buvau išmokęs, labai gražų. Jeigu kur ateinu pas žmogų ir man duodavo bulbienės, sriubos, tai klausdavo: „Ar dar įpilt? Ar dar įpilt?“ Nieko nesupratau... Tai man buvo pats gražiausias pirmas lietuviškas žodis“.

- - -

„Papuoliau pas ūkininką, kur didelis namas ir keturi dideli vaikai ir vienas mažas berniukas. Prašiausi nakvynės, o šeimininkė nieko man nesako, lauke pradeda temti, aš jau bijau... Stoviu su vienu batuku, baltom kelnėm, toks išvargęs. Išeina jaunas vyras, kaimo mokytojas, kalbantis švariausia vokiečių kalba. Jisai klausia manęs vokiškai, ar norėčiau čia būti pas juos kaime? Aš surikau „Ja!“ ir pasilikau. Buvo didelė karvių banda, kurias turėjau ganyti. Pavasarį pajutusios laisvę jo pradėjo šokinėt, aš išsigandau, kaip reiks susitvarkyti. Aš toks silpnas, su tokia banda karvių... Tas mokytojas man buvo vertėjas. Sako: „Dabar berniukui atostogos, jis tau padės“. Ir vieną gražią dieną išginėm tas karves. Aš toks silpnas buvau, bet stengiaus, dariau. Paskui berniukui reikėjo eit į mokyklą ir man vienam paliko tas karves. Padėjo tik nuvaryt ir parvaryt. O aš jau sustiprėjau... Neklausė jos, ką norėjo, tą darė tos karvės“.

- - -

„Sako, neik, jis tave apgaus. Vis tiek sutikau, nuėjau pas tą žmogų, darbus atlikau. Jo sūnus ėjo į mokyklą, sakau: „Kada galėčiau aš į mokyklą?“ Tas sako: „Dabar dar ne, moterims Aukštuosiuose Šančiuose reikalingas vyriškas darbas, kai ten jį atliksi, tada galėsi grįžt pas mane ir eiti į mokyklą“. Pajutau, kad tai apgaulė... Darbai buvo vergiški, reikėjo su spragilu kult rugius, miežius visokius. /.../ Teko kulti kluone ir pas kitus kaimiečius. Baisiausiai sunkus darbas. Atsiklaupus reikia kulti, paskui tuos grūdus išvėdinti. Tai buvo tokia katorga, kad niekam nelinkėčiau. Kai darbą baigiau, baisiai apsirgau. Gulėjau tvarte, negalėjau keltis. Jos mane apšėrė pomidorais, kuriuos veždavo parduoti, o ką neparduodavo, veždavo atgal. Sugedę ar kokie ten buvo... Gulėjau tvarte su gyvuliais. Sako: „Kelkis!“ O aš negalėjau keltis, turbūt karščiavau. Tvarte pamačiau karolius, česnakų kasą. Paragavau vieną skiltelę, kitą skiltelę, visą galvą suvalgiau ir mano karštis, matyt, praėjo. Kitą dieną aš jau blaivus ir žiūriu, kad man jau gera. /.../ Tie česnakai pastatė mane ant kojų. Ir tada toliau mane kankino su tais darbais“.

- - -

Siegfried Gronau

Siegfriedas gimė 1936 m. vokiečių evangelikų Ernsto Arturo ir Ernos Gronau šeimoje Königsberge (buv. Karaliaučius, dab. Kaliningradas). Kol tėtis buvo namuose, berniukas su trim seserimis – Hannelore, Christel ir Ilse – turėjo gražią vaikystę ir nieko nežinojo apie karą. Tačiau jam prasidėjus Siegfriedo tėtį pašaukė į frontą, kur jis buvo keletą kartų sunkiai sužeistas ir žuvo Leningrade. Siegfriedas buvo tik pabaigęs antrąją klasę, kai 1944 m. prasidėjo Konigsbergo bombardavimas. Žmonės bėgo iš miesto, tą ragino daryti ir berniuko teta Frieda, tačiau jo mama paklausė mero draudimų pasitraukti, nenorėjo palikti senelių. Siegriedas su mama ir sesutėmis bei kitais iš miesto nespėjusiais pasitraukti gyventojais baisiomis sąlygomis, plėšiami, mušami rusų kareivių, badaudami, šaldami slapstėsi sugriautų namų rūsiuose. Visos trys berniuko sesutės mirė iš bado ir nusilpimo. Išgirdęs, kad Lietuvoje yra duonos, vos dešimties metų Siegfriedas išvažiavo jos parnešti mirštančiai mamai. „Duoneliaudamas“ nuo namo prie namo ir dirbdamas sunkiausius darbus Kauno apylinkių kaimuose – aplink Pažaislį, Rumšiškes ir tą teritoriją, kur dabar telkšo Kauno marios – Siegfriedas sulaukė pilnametystės, gavo pasą, kuriame įrašytas Kazimiero Mačiulskio vardas, vėliau buvo pašauktas į tarybinę armiją, į darbo batalioną Murmanske. Grįžęs iš jo Siegfriedas Kaune sutiko žmoną ir, tik atsiradus galimybei, 1973 m. sugrįžo į Vokietiją.

Karo ir pokario laikų patirtį Siegfriedas aprašė savo memuaruose Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai (2017).