Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai

"Nejaugi mano Kaunas - tai močiutė?" Arba Kauno žemėlapis pagal Gintarę Adomaitytę

Kauno veidą bandome nušviesti šiame mieste gimusios rašytojos Gintarės Adomaitytės mintimis. Nors iš Kauno į Vilnių su šeima G. Adomaitytė persikraustė dar 1966-aisiais (šiuo metu rašytoja „savo gyvenimą dalina tarp Vilniaus ir Ignalinos“ – aut. past.), tiek Kaunas, tiek Vilnius jai yra itin reikšmingi: „Tie abu miestai man reiškia viską. Jie – tai aš“.

Trumpai apie rašytoją: Gintarė Adomaitytė baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Įvairaus žanro tekstus kuria vaikams ir suaugusiems, leidžia knygas ir publikuojasi kultūrinėje spaudoje. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos bei tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (International Board on Books for Young People (IBBY)) Lietuvos skyriaus narė. Tris kartus buvo apdovanota IBBY premija už geriausią knygą jauniausiems skaitytojams, pelnė Švietimo ir mokslo ministerijos premiją už vaikų literatūros populiarinimą.

Esė rinkinyje Šokis ant stalo (2004) šiek tiek kalbate apie savo senelius, kurie į Kauną pateko tarsi atsitiktinai. Gal galėtumėt papasakoti, kaip su Jūsų šeima ir Jumis susijęs šis miestas?

Seneliai Ona Baranauskaitė ir Ignas Medekša vyko iš Liepojos į Vilnių. Šiauliuose sužinojo, kad Vilnius okupuotas lenkų. Atvyko iki Kauno...
Mama Živilė Medekšaitė gimė Kaune. Neapsakomai didžiavosi, kad yra „aušrokė“ – spėjo baigti Kauno ,,Aušros“ mergaičių gimnaziją.
Tėvas ir jo sesuo apako per raupų epidemiją Kielionių kaime (netoli Stakliškių). Abu buvo atvežti pas daktarą Nemeikšą. Išgydyti gerasis daktaras nebegalėjo. Bet patarė mokytis – ir gyventi – Aklųjų institute. Abu jie augo ,,ant valdiškos duonos“. Jų tėvas su pamote pražuvo emigracijoje. Kielionių giminaičiai aklų vaikų nebelankė – pamiršo.
Ar tai – atsitiktinumas? Gal lemtis?

Kokios kultūrinės Kauno vietos, Jūsų manymu, yra pačios išskirtiniausios kitų Lietuvos miestų kontekste?

Muziejai – visi. Ypač – M. K. Čiurlionio.
Kauno muzikinis teatras. Jo architektūra, jo istorija, jo gyvensena.
Fortai.
Tarpukario architektūros savitumas.
Kalvotasis peizažas ir begalė laiptų.
Funikulieriai, nors man smagiau juos vadinti keltais.
Dviejų didžiausių Lietuvos upių santaka.
Ąžuolynas.

Kokios Kauno vietos Jums yra reikšmingos, brangios, mylimos? Pasidalinkite savo prisiminimais, susijusiais su konkrečiomis Kauno vietomis.

Petro Rimšos skulptūra ,,Vargo mokykla“. Mano močiutė Ona Baranauskaitė. Jos jausmai, kai ties ta skulptūra sustingo taip jautriai ir oriai, kaip kiti žmonės – ties ikona. Knygnešių lenta Karo muziejaus sodelyje, kurioje įrašytas jos tėvas Augustinas Baranauskas. Visada, gal nuo pat kūdikystės žinojau, kad komunistai knygnešių lentą susprogdino. Dabar ji atkurta.
S. Daukanto gatvė – ten senelis Ignas Medekša turėjo kirpyklą.
... bet juk laukia paskutinis klausimas – ten viską, kas likę ar pražuvę, kas man svarbu, rasite... Tas konkretybes...
Tai, ko nesugrąžinsiu. Tuopų kvapas ir pūkai, kai pavasarį kopiame su močiute nuo Prezidentūros į Žaliakalnį siauromis gatvelėmis. Mano pievos – dabar tik žalias pakraštėlis palei judrią Tvirtovės alėją. Ten būdavo tiek gėlių, drugių, vabalų... Kaštonai, kuriuos iš Aklųjų mokyklos man parnešdavo tėvas – kai ten mokytojavo. Aklų vaikų surinkti kaštonai... Senoji prieplauka palei Aleksoto tiltą ir garlaivis, plukdąs į Kačerginę. Haufo laiptai – maniau, kad mano mylimo rašytojo, jo pasakų garbei, o pasirodo: Kauko.
Algirdo gatvė ir mano pirmoji mokykla: žalia, medinė. Dabar jau nugriauta.

Kokie dalykai, objektai, reiškiniai, žmonės, jausmai... Jums asocijuojasi su Kaunu?

Traukinys Kaunas - Vilnius, tunelis. Žilinsko galerija ir lietuvių tapyba. Operetė. Kaimynas Varčikas, vadovavęs Kauno muzikiniam teatrui ir išrašydavęs man ir močiutei „kontramarkes“ – kai tik norėdavome.
Tikriausiai pastebėjote, kaip dažnai atsakymuose miniu močiutę. Tą, kuri iki Vilniaus jaunystėje neprivažiavo. O atvažiavo į jį jau senyva.
Nejaugi mano Kaunas – tai močiutė, aprodžiusi man bene viską, ką tik galėjo? Greičiausiai taip. Jos dėka esu arti senojo Kauno – to smetoniškojo.

Kokį savo Kauno žemėlapį nubraižytumėte? Kitaip tariant, kokias Kauno vietas aprodytumėte savo draugui, pirmąkart atvykusiam į Kauną? Kur Jus pačią Kaune visuomet traukia nueiti?

Ar turite laiko eiti? O jėgų? Ar patogūs Jūsų batai? Ar nebijote spalio, gal net lapkričio?
Jei taip, tai eime.
Galime pradėti nuo geležinkelio stoties – juk iš Vilniaus į Kauną šaunu vykti traukiniu. Taigi, nuo geležinkelio tilto žvilgtersime į geležinkelį, tuomet (jei esate veidu atsisukę į Vilnių) suksime kairėn ir pateksime į Žaliakalnį.
Bet gal geriau kitaip? Man būtina eiti Vytauto prospektu autobusų stoties link ir pakeliui užsukti į turgų. Bent trumpam. Net jei nieko nereikia. O man reikėjo – aną rudenį. Draugui ieškojau kašnė – kaklaskarės. Ir radau, ir turėjau iš ko rinktis. Tiesą sakant, man patinka Kauno „targovkės“ – tai savitas, vertas atidaus žvilgsnio sluoksnis. Jų skardūs balsai, jų apsukrumas ir mandagumas, jų talentas atspėti intymesnių drabužėlių dydį, tinkantį pirkėjai... Ir tikrai – tinka... Kaip jos moka kreiptis: ,,Ponia miela“.
Praėję autobusų stotį, sukame Bažnyčios gatve. Vytautas Sirijos Gira ,,Raudonmedžio rojaus“ veikėjo Toleikio šeimą apgyvendino ten. Bažnyčios gatvėje – tik pamanykite – visą parą skamba, dzinguliuoja, savas dainas dainuoja degtinės fabrikas. Jei eini palei jį ankstų rytą (kai dar tamsoka), gali matyti darbuotojus, konvejerius... O juk eini palei Ramybės parką – buvusias kapines – ir negali neprisiminti, kad ten atgulė mano močiutės pirmasis anūkas, miręs penkerių. O po kiek laiko, kai kapines naikino, dėdė Rimvydas savo sūnų išsikasė.
Ir prieini Flyko laiptus – baltutėlius. Architekto laiptus. Jais kopsime aukštyn. Manykime, kad lapkritis. Aušta. Terasose – jaukūs namai, per langūs matyti: kai kuriuose liepsnoja židiniai. Šilčiau. Ir jau visai šilta, kai su nepažįstamąja praeive netikėtai pasisveikina laiptais žemyn šokuojantys mokinukai. Viršukalnėje ilsimės. Matome ir girdime Kauną – tie svaigaus gėrimo konvejerai tebedzingsi. Pasisukiojame gatvelėmis – Putino, Vaižganto ir... ir... ir.... namai – tiek istorijų...
Vytauto parko karuselės snaudžia, o kai snaudžia – tai įdomiausios. Žvilgterkime į baltus Jaunalietuvių rūmus, o tuomet – į Ąžuolyną, kuriame žengiau savo pirmuosius žingsnius. Beveik užsimerkusi nuvesiu jus iki Dainų slėnio – ir net papasakosiu apie pirmąsias Dainų šventes. Arba vėlyvesnes, sovietines, bet vis tiek lietuviškas.
Nuo Dainų slėnio Ąžuolynu suksime Zoologijos sodo link. Radvilėnų gatvėje visada išsigąstu: gal pasiklydau? Man ji pernelyg judri. Ir vis tiek... Eisime palei Šv. Antano bažnyčią, palei Žydų kapinių tvorą. O jau tuomet – Aklųjų institutas, kuriame savo gyvenimo kelią pradėjo mano paauglys tėvas ir jo sesuo – abu neregiai.
Čia pat Savanorių prospektas ir Tvirtovės alėja – viename jos namų kadaise gyveno mūsų šeima. Jei žengtume kiek kairiau, rastume tykią Algirdo gatvelę. Ten – mano žalioji dviaukštė medinė mokykla, kurios nebėra nė ženklo. Bet.. Viktoras Rudžianskas, Donaldas Kajokas mokėsi būtent ten.
Į kairę galime nesukti. Į dešinę. Tai ten yra tikrasis Žaliakalnis – Kalniečių, Utenos, Molėtų, Širvintų gatvelėse. Eisime iki Žemaičių gatvės. Iš jos – kairėn, Prisikėlimo bažnyčios link.
Nuostabi bažnyčia. Laukta. Išsvajota. Tapusi Radijo gamykla. Nemanau, kad verta kopti ant jos stogo – man Kaunas aiškiau atsiveria nuo kalvų. Bet pati bažnyčia... Ori, santūri, atgauta...
Tuomet nusileidžiame keltu žemyn. Lankome visus muziejus arba kai kuriuos. Svarbiausia – pamatyti Čiurlionį bei ... bei.... bei... Laisvės alėją – palei Muzikinį teatrą – iki Prezidentūros, kuri mano vaikystėje vadinosi Mokytojų namais. Ten lankiau pirmąsias šokių pamokas. Netoli jos buvusi ,,Aušros“ gimnazija. Pasakočiau apie gimnazisčių mylimiausią mokytoją Juozą Ambrazevičių. Mylimiausią – visomis to žodžio prasmėmis.
Suprantama, kad pateksime į Kauno širdį – Rotušės aikštę. Ką turėčiau rinktis aš, kilusi iš senos laisvamanių giminės? Ne tik Maironio muziejų, bet ir Vytauto bažnyčią, Vaižganto istorijas. Apsukčiau ratą palei Kauno pilį iki Santakos ir atgal.
Nejau manote, kad viskas?
Būtina pereiti Aleksoto tiltu ir keltu pakilti į Aleksotą. Tik nuo jo viršukalnės pamatysime mano Kauną – tikrąjį.
Dar nesumąsčiau, kaip grįžti atgal – matyt, nusileisti laiptais ir... Grįždami turime pereiti visą Laisvės alėją. Ant Soboro laiptų nuleipsime taip, kad...
Štai toks mano Kaunas.

Foto: iš G. Adomaitytės šeimos archyvo