Laisvieji Kauno archyvai

Laisvės alėja sovietmečiu

Architektūrinė ir urbanistinė Laisvės alėjos visuma formavosi per tris istorinius laikotarpius: gubernijos (1847–1918), tarpukario (1918–1940) ir sovietmečio (1940–1990). Nematerialusis paveldas – kultūrinis ir dvasinis šios erdvės matmuo – yra esminis Laisvės alėjos identifikatorius. Socialiniu požiūriu miestas yra savita urbanistinė kultūra, savo fizine forma kurianti kolektyvines ir visuomenines reikšmes. Kultūriniu ir socialiniu požiūriu miesto viešosios erdvės yra kultūros objektai, kuriuos kuria žmonių elgesio formos, normos, jų vertybės, prioritetai, normos ir kiti visuomenėje aktualūs elementai.

Atliekant Laisvės alėjos sovietmečio atminties tyrimą, pasitelktas interviu metodas. Pastebėta, kad tuo metu Laisvės alėja miestiečiams buvo svarbi vieta vien jau dėl jos pavadinimo „Laisvė“ – juk sovietinė ideologija lygybę ir laisvę tik deklaravo, o tikrosios laisvės siekimą organizuotai slopino propagandinėmis ir represinėmis priemonėmis:
Laisvės alėja buvo visų kavinių telkinys. Ji buvo gana judri, mėgstama, juo labiau – tarybiniais metais buvo leidžiama šią gatvę vadinti Laisvės alėja (juokiasi). Tarybinėje šalyje pavadinimas „Laisvės alėja“ buvo iššūkis. Mes tuo naudojomės – sakydavome: einame į „laisvę“. (Justas, 70 metų, muzikantas ir institucijos vadovas)
Taigi, pats Laisvės alėjos pavadinimas buvo tam tikro atsispyrimo tuometinei ideologijai forma. Vien jos paminėjimas gali būti vertinamas kaip simbolinė ir mikrorezistencinė praktika, kuri derėjo su kavinių kultūra.

Keletas informantų minėjo konkrečius socialinius vėlyvojo sovietmečio rezistencijos vyksmus. Romo Kalantos susideginimas Laisvės alėją žmonėms pavertė ypatinga ir svarbia viešąja erdve:
Jau pats žodis „Laisvė“ daug reiškė sovietiniu laiku. Net Kalantos susideginimo liudininku buvau. (Saulius, 54 metai, dailininkas)

1972-ais metais būtent Laisvės alėjoje, ne kur kitur, prasidėjo eisena „Kalantinės“. Jos niekas nedraudė. (Justas, 70 metų, muzikantas ir institucijos vadovas)

Apklaustieji paliudijo, jog nepritariantys sovietinei sistemai kauniečiai būtent Laisvės alėjoje surasdavo būdų kaip išreikšti savo laisvės jausenas bei simbolinę rezistenciją. Vienas tokių ritualų – į okupacinę kariuomenę priverstų išeiti vaikinų išleistuvės. Į kariuomenę pašaukti vaikinai ir jų draugai atlikdavo savotišką simbolinį manifestą – kartu pereidavo per visą Laisvės alėją:
Kai išlydėdavome vyrus į armiją, tą darydavome Laisvės alėjoje. Vakare būdavo išlydėtuvės, o ryte eidavome dainuodami liaudiškas dainas per visą Laisvę –praeidavome visas vietas, kur rinkdavomės. Taip draugai ir atsisveikindavo lyg dvejiems metams. Lydėdavome iki Gedimino gatvės... (Asta, 48 metai, pardavėja)

Apklaustųjų teigimu, Laisvės alėjoje sovietmečiu buvo juntama ypatinga aura, prasismelkianti iš pasakojimų apie tarpukario, t. y. laisvės, laikus. Žmonių sąmonėje išėjimas į alėją buvo laikomas savitu kultūriniu aktu, kuris būdavo suprantamas ir kaip tam tikrų tradicijų sakralumo išsaugojimas:
Vien pasivaikščiojimas Laisvės alėja buvo kultūrinis aktas. Vien išėjimas iš namų, fabriko į Laisvės alėją ar kavinę – tai ir tam tikras kultūrinis aktas. <...> Kamerinė kultūra ir buvo pagrindas. Mes atsiminėme ir žinojome, kad Laisvės alėja buvo labai svarbi atkarpa, kurioje vyko daug kultūrinio gyvenimo. Anais laikais sovietmečio inteligentija ir „kultūrininkai“ tarsi išlaikė tam tikrus pokario papročius ir norą tęsti tą tradiciškumą, kultūros puoselėjimą toje erdvėje. Aš manau, kad su tuo labiausiai sietina Laisvės alėja. Tai buvo ypatinga erdvė, tai buvo miesto centras. (Vita, 43 metai, poetė)

Mano požiūriu, Laisvės alėja ypatinga tik tuo, kad tuomet ji nebuvo pėsčiųjų gatvė – ja sustodami ties kiekvienu kvartalu dar važinėjo autobusai. Alėja buvo medžių viduryje, šone – šaligatviai. Kaunas iš pokario turėjo tokių paslapčių išlaikęs. Man būdavo labai įdomu Laisvės alėja vaikščioti. (Paulius, 70 metų, architektas)

Laisvės alėjos reikšmės miestui aptarime ypač svarbios sociologo R. Oldenburgo (1999) įžvalgos. Mokslininkas aktualizuoja sąvoką trečioji vieta (third place angl.), kuri neapibrėžia nei namų, nei darbo erdvės, o apibūdina vietą, kurioje žmonės gali susitikti, kurioje sukuriama terpė bendrauti, keistis patirtimi, poilsiauti. Svarbus tokios vietos bruožas – aiškus struktūruojančių „rėmų“ nebuvimas, todėl čia suteikiama galimybė nevaržomai bendrauti. Tyrimo metu surinkti apklaustųjų liudijimai leidžia teigti, kad sovietmečio Kaune Laisvės alėja funkcionavo kaip trečioji vieta. Laisvės alėjoje galėjo susitikti skirtingų socialinių sluoksnių ir profesijų žmonės. Be to, sovietmečiu alėja buvo ir tokia erdvė, kurioje rinkosi žmonės, norėję išsiskirti savo išvaizda:
Jeigu turi naują daiktą, turi būtinai pereiti per Laisvės alėją, „užsiregistruoti“, kad turi kažką užsienietiško, ko čia nenusipirksi. Stebėdavome vienas kitą ten. (Jonas, 49 metai, dailininkas)

Laisvės alėjos reikšmę miesto kultūrai lėmė ir geografinė padėtis, kuri formavo tradiciją žmonių susitikimo vietą skirti būtent šioje erdvėje. Žmonės sėdėdavo ant suoliukų, kalbėdavosi, stebėdavo praeivius:
Laisvės alėjoje būdavo pionierių stovyklos. Kur tu Kaune gyvendamas susitiksi? Važiuoti į Vilijampolę, į Šančius? Kažkaip ne... Tik Laisvės alėjoje susitinki. (Inga, 60 metų, pardavėja)

Nieko nebijodavom, per naktį vaikščiodavom. Veikė naktinių restoranų. Laisvės alėja buvo susibūrimo vieta, kurios niekas nepajėgė užgniaužti. (Justas, 70 metų, muzikantas ir institucijos vadovas)

Taigi, ateiti į Laivės alėja sovietmečiu, buvo savitas kultūrinis, nors kartu ir kasdieniškas, ritualas. Sovietinėje sistemoje priverstiems gyventi žmonėms Laisvės alėja buvo svarbi miesto erdvė, nedraudžianti viešai susitikti ir bendrauti, o pavadinime išlikęs žodis „laisvės“ sukūrė simbolinę, idėjinę šios urbanistinės vietos prasmę okupacinės sistemos kontekste.

Publikacija parengta pagal sociologijos bakalauro darbą:
Rinkevičiūtė Aurimė. Sovietmečio Kauno kavinių kulturos diskursai ir istorinės atminties naratyvai. VDU. 2014.