Demokratų aikštė

Dobrė: „1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums.

Turėjome susikrauti daiktus valdžiai paliepus. Kol gyvenome gete, žuvo nemažai mūsų giminių, todėl buvome surinkę šiek tiek drabužių. Viską susipakavome ir 1943-ųjų metų spalio mėnesį į geto teritoriją įvažiavo vežimas. Galvojome, kad mus veš į IX fortą. Tik pravažiavę jį supratome, kad dar liksime gyvi. Atvažiavome į aikštę, matėme traukinius. Mus vėl išrikiavo, atskyrė vyrus, moteris, senolius ir vaikus. Suvarė į vagonus, pajudėjome nežinoma kryptimi. Kiek dienų važiavome, nepasakysiu. Tai buvo labai žiauri kelionė, girdėjau nuolatinius verksmus ir dejones“ (2017).

Visa Dobrės istorija čia.