Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai

Jankaus g.

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą. Dvi kulkos į pilvą, ir man atsivėrė visi keliai. Dvi kulkos į senelio pilvą, kurias paleido jis pats, ir, matyt, turiu būti dėkingas jam, o jam tada buvo keturiasdešimt ketveri, kaip dabar man, jis nespėjo pasenti, bet savo šūviais leido man gimti tame pačiame name po penkiolikos metų Jankaus gatvėje, kur stovėjo nacionalizuoti smetoniniai valdininkų kotedžai, su rusų karininkais ir grįžtančiais tremtiniais ir dviem raganomis Moniuškos gatvėje, pribūvėja Minties rate, viena užkalbėtoja toje pačioje Jankaus gatvėje ir viena kerėtoja, gyvenančia Basanavičiaus alėjoje, prie buvusios dukart sušaudytų šeimininkų krautuvėlės, kur šeštajame dešimtmetyje pardavinėjo sviestą ir mėsą iš vienos nešaldomos, bet apšviestos vitrinos, dideli sviesto luitai ir mėsa and didelių kaulų; „žydų krautuvėlė“, taip ją visi Žaliakalnyje vadino, jos šeimininkus žydus sušaudė, gal keturiasdešimt antrais, ir niekas jau nebeatsiminė; buvo namai, kur gyveno „tie, kurie skundė“, stukačiai – ne, Žaliakalnyje tokio žodžio dar nebuvo, ir buvo iškeldintųjų, „išvežtųjų“ namai; vienuose įsikurdavo žydų karininkai, kituose – tie patys skundikai, trečiuose buvo įkurdinta kai kas humaniškiau ir prasmingiau – išvežtųjų name aš lankiau darželį; du aukštai, dideli, šilti; kosmonautai buvo mėgstamiausi mūsų žaisliukai, mat, bene vieninteliai, o pats gražiausias žaislas – vokiška Reicho žaislų fabriko papūga. /.../

Tais laikais viskas buvo susimaišę, ir aš gimiau tik todėl, kad senelis nusišovė, mirtys tada lėmė gyvenimus, tyliai po grindiniu likimo siūlai vijosi nuo vieno namo prie kito, mirusiųjų kraujas buvo vaisingas ir prasiverždavo gimimo krauju, išmetančiu mergaitę ar berniuką paviršiun, kuris man ribojosi kiemu ir kadaise elegantiško lietuviško postmoderno ir jau Bauhauso stiliaus valdininkų namukų kvartalais, tačiau dažnai ten tebekyšodavo ir pusšimčio metų senumo carinių lūšnų su dideliais langais ir gėlėmis, ir su megztomis, mėlynais raštais, ar su nėriniuotomis užuolaidėlėmis intarpai. /.../

Žaliakalnyje buvo įvykusi civilizacijos ir gamtos jungtis, kur kvasas jungė kaimą ir miestą, somą ir šampaną. /.../ Namuose stovėjo smetoniniai baldai, sunkūs, neišardomi, neperkraustomi – su polinkiu į amžinybę; /.../ milžiniška – smetoniškų knygų – bilioteka, įrišti trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio lietuviškos spaudos komplektai; fantastiškai įdomūs, juos galėjau vartyti ir vartyti. Šie daiktai įtraukė mane į muziejų darbą, bet aš ne apie tai. Muziejus man buvo sala. O vaikystėje sala man buvo dar tarpukarį prisimenantys ir juo dvelkiantys namai. O salos aš ieškojau visą laiką. Dėl to, kad joje gimiau, ar dėl pasaulio šleikštulio. Koks skirtumas. Dabar suvokiu, kad man pavyko, nes iki septynerių metų augau keistame smetoninės eros inkliuze. /.../

Mane supo daiktai ir knygos, spintos, stiklinės, buteliai, indaujos iš kitos eros, buvau apsaugotas ir pamėgau knygas, tvirtą medį, gražius lengvos Bauhauso įtakos paveiktus namus, tuos – iš ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių Jankaus gatvėje, o hidrantai man iki šiol kelia nesulaikomą virpulį; šaltas vanduo, iš artezinio šulinio stebuklingu būdų trykštantis į kibirą, – garsas, vaizdas, – ir po šaltu vandeniu pakištas vaiko pirštas. /.../

Sovietinės valdžios čia nebuvo justi. Visa mano aplinka troško apsimesti, kad mes saloje ir kad okupacija mūsų nepalietė. /.../ Dar driekėsi smetoninės Lietuvos, ne, ne atsiminimai, o teritorija, inkliuzai, kuriuose galėjai gyventi po kiautu. Įstrigus, bet uždaroje kolboje. Gyvenau toje kolboje iki persikraustant į naujus rajonus, penkiaaukščių kvartalus, ir su Žaliakalniu mane ėmė sieti vis mažiau kas. Atsirado nauja aplinka, nauja terpė, ir ji man nepatiko, – netoliese milžiniškų gamyklų kvartalai, darželiai, mokyklos, visos kaip viena, ir viskas čia jau buvo sovietiška“.

Ištrauka iš romano

Gintaras Beresnevičius Paruzija. Vilnius: Tyto Alba, 2005, p. 180–187.