Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai

Laisvės al. 3

Asija: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis.

Bute, kuriame gyvenome, užsiveisė žiurkių. Puikus, elegantiškas butas buvo užvaldytas parazitų. Žiurkės į butą patekdavo kanalizacijos anga per tualetus. Tėtis pasakodavo, kad tualetus kimšdavo stiklo šukėmis tam, kad užkirstų joms kelią į butą, kurį jos kankino labai ilgai. Visos virtuvės spintelės buvo pragraužtos žiurkių – jose įnamiai bandė ieškotis maisto. Bet tenai niekada jo nelaikydavome dėl itin kuklaus gyvenimo. Tik po kurio laiko išnaikinome tuos padarus nuodais. Mano draugai minėjo, kad daug kur Kaune žiurkės kėlė rūpesčių. Tai – pokario ženklas.

Šalia mūsų gyveno žydų šeima, virš mūsų gyveno lietuviai. O didžiąją dalį sudarė rusų tautybės žmonės. Nepaisant išorinės prabangos, name gyveno kuklūs žmonės. Kieme bendraudavome rusiškai, į savo draugų ratą įsileisdavome taip pat tik rusiškai kalbančius vaikus. Šie stengdavosi su mumis susikalbėti taip, kaip jiems pavykdavo. Tačiau jautėme didelę atskirtį. Nesuprasdavome, kur mes gyvename, kodėl šalia žmonės, kalbantys lietuviškai. Juk gyvenome Sovietų sąjungoje – visi turėjo šnekėti rusiškai, lankyti rusų mokyklas“ (2017).

 

Visa Asijos istorija čia.