Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai

Tulpė

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės. /.../ Tai buvo viena paskutinių užuobėgų normaliesiems; kainos sąlygiškai nedidelės, padavėjos pripratusios prie intelektualios publikos; /.../ tai buvo bene paskutinė užuobėga, kur galėjai šnekėti ir sutikti pažįstamų; visa kita alėjos dalis pasikeitė, užversta prabangiais restoranais nuvorišams, picerijomis, kur kainos trigubai didesnės nei Europoje ir siautėte ten siautėdavo verslininkai, politikai ir bankininkai. Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė, čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia /.../ konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, /.../ prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiem. /.../ Šita kavinė buvo persisunkusi istorija, dėl to ji traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus“.

Ištrauka iš romano

Gintaras Beresnevičius Paruzija. Vilnius: Tyto Alba, 2005, p. 51–54