Atminties vietos - Laisvieji Kauno archyvai
1997

Vytauto Didžiojo universitetas

Greta: VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai.
VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi.
Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO".
Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti...
Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai.
Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :).
Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Mindaugas Kavaliauskas

Mindaugas Kavaliauskas (1974) - fotografas, fotografijos parodų kuratorius, meno kritikas.

"1992 m. rudenį aš pirmakursis VDU menotyros studentas. Mitingai baigėsi. Vietoje jų naujos atrakcijos pavyzdžiui, fuksų krikštynos: jojimas ant suolų ir braidžiojimas po Laisvės alėjos fontaną. Bet tai ne man. Kai rankoje turi fotoaparatą, gali sakyti, kad veiki kažką svarbaus. Tiesa, vieną rungtį vardan fakulteto garbės atlikti teko nubėgti distanciją su būsima bendrakurse ant nugaros. Nepamenu, ar laimėjome, tačiau svarbiausia, kad mano kolegė Kristina, tada dar klaipėdietė - gyva ir sveika. Dabar ji kaunietė, dirba Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Mieliau būčiau nešęs šviesiaplaukę iš Socialinių mokslų fakulteto, mėgstančią mėlyną spalvą, kurią sutikdavau vokiečių kalbos paskaitose. Nors tuomet tai nebuvo svarbu. Fotografija - daug įdomesnis užsiėmimas nei merginų nešiojimas. Mane, kaip buvusį Jablonskinės absolventą (mokykloje buvo sustiprinta anglų kalba), VDU paskyrė į ketvirtą anglų kalbos lygį. Gera naujiena dėstytoja amerikietė, kitos dvi šiaip sau reikės iš Žaliakalnio vaikščioti į Metalo gatvę Aukštuosiuose Šančiuose ir nuo, nepamenu, aštuntos ar pusės devynių ryto. Jei nenori troleibusu dardėti per visą miestą, lieka vienintelis kelias - eiti pėsčiomis per Ąžuolyną. Ankstyvo rudens saulėtų rytų Ąžuolyne fotografinė romantika greitai baigėsi. Šaltais ir ūkanotais rytais pėdinti pėsčiomis užsiėmimas ne iš maloniausių. Kad pasivaikščiojimai neprailgtų, per ausinuką „Realistic“, padovanotą dėdės Edvardo iš Amerikos, klausiau radio stoties M-1 brūžinamas „perkamiausias“ dainas. Iš tiesų - kokios jos perkamiausios? Ką čia pas mus nupirksi? Jei už studento stipendiją išeina vos keli doleriai... Pakenčiamiausi topai U2 „One“, arba penktadieniais - The Cure „Friday I am in Love“. Nuotaikos nekelia tokie topai, kaip Supertamp „Breakfast in America“ ar Guns and Roses „November Rain“. Kokie dar pusryčiai? Kai lyjant lietui pažliugusiu Ąžuolyno takeliu pėdini į paskaitą... O ir anglų kalbos supratau visiškai nemokąs. Jablonskinėj skaitėm Šekspyrą, Vaildą, Baironą ir daugelį kitų, o šnekamos anglų kalbos taip ir neišmokom. O dar nuolat užduodavo rašyti esė. Pavyzdžiui kokie pažinčių skelbimų privalumai ir trūkumai. Laura Stevens labai  pozityvaus būdo. Iš jos supratom, kad tikro universiteto dėstytojo bijoti nereikia visus grupės studentus Laura pakvietė pas save į svečius susipažinimo vakarėliui. Po Lauros paskaitos vėl traukdavau per Ąžuolyną, tik jau lėčiau, pakeliui fotografuodamas gamtos detales, retėjančius rudeniškos šviesos šypsnius, tarpukario Kauno fragmentus, kol pasiekdavau centrinius universiteto rūmus. Beje, į Lietuvą atvykstantys amerikiečiai dėstytojai mus nuolat kvietė šypsotis. Kalifornietė L. Stevens ir dabar jau šviesios atminties Čikagos priemiesčio Cicero vaikas Arvydas Žygas, dėstęs antropologijos kursą, iš dėstytojų minios išsiskyrė tarsi užstrigusia šypsena. Per „rimtąją“ paskaitos dalį, užduodami namų darbus, skelbdami atsiskaitymo datą, rašydami pažymį, nesvarbu penketą ar dvejetą, – visada su šypsena!".

Kavaliauskas M. 2013: D., G. ir Kiti. Kaunas:  Šviesos raštas, p. 10-11.

 

1 nuotrauka
Pirmoji atkurto Vytauto Didžiojo universiteto karta. Iš Ryčio Bulotos asmeninio archyvo

2 nuotrauka
VDU pirmųjų laidų fuksų krikštynos. Foto: Mindaugo Kavaliausko (iš albumo "D., G. ir Kiti")

3 nuotrauka
VDU pirmųjų laidų fuksų krikštynos. Foto: Mindaugo Kavaliausko (iš albumo "D., G. ir Kiti")

4 nuotrauka 
Stanislovo Lukošiaus (sovietmečio fotografo) įrašai ranka kitoje fotografijų pusėje: 
Viršus: "Ruošiami nugriauti gyvenami namai Janonio aikštės ir Daukanto gatvės kampe Politinio švietimo namams statyti". 
Apačia: "Politinio švietimo namai. J. Janonio aik. Nr. Namus suprojektavo Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filijalas. Pastatė Kauno statybos montavimo trestas "Kauno statyba" 1974 m.".