Atminties biuras: D. Rozenbergienė
Kauno žydų bendruomenės narė Dobrė Rozenbergienė prisimena, kaip per stebuklą išgyveno patekdama į „gerąją pusę“ „Didžiosios akcijos“ metu Demokratų aikštėje, pasakoja apie žiaurią gyvenimo lageriuose kasdienybę, nuolatinę baimę, šaltį, alkį.
- - -
„1941 m. lapkričio mėnesį vyko akcija: 18 valandą vakare mus išrikiavo eilėmis. Mūsų eilę, kur stovėjau aš, mano teta ir senelė, tikrinti pradėjo tik sutemus. Tuo metu sirgau, buvau išberta šunvotėmis, todėl atrodžiau labai suvargusi, mano senelė – taip pat. Tik teta buvo darbinga. Prie mūsų priėjo žydų policininkas, jis – tėčio draugas, todėl praleido mus į „gerąją pusę“, nebuvome pasmerktos žūti. Visi stebėjosi, tai buvo Dievo dovana mums“.
- - -
„Turėjome susikrauti daiktus valdžiai paliepus. Kol gyvenome gete, žuvo nemažai mūsų giminių, todėl buvome surinkę šiek tiek drabužių. Viską susipakavome ir 1943-ųjų metų spalio mėnesį į geto teritoriją įvažiavo vežimas. Galvojome, kad mus veš į IX fortą. Tik pravažiavę jį supratome, kad dar liksime gyvi. Atvažiavome į aikštę, matėme traukinius. Mus vėl išrikiavo, atskyrė vyrus, moteris, senolius ir vaikus. Suvarė į vagonus, pajudėjome nežinoma kryptimi. Kiek dienų važiavome, nepasakysiu. Tai buvo labai žiauri kelionė, girdėjau nuolatinius verksmus ir dejones“.
- - -
„Mus išvežė į lagerį. Ten kentėme badą, šaltį. Neapsistodavome viename lageryje, kėlėmės vis kitur, kol pakliuvome į „mielą“ lagerį – mūsų prižiūrėtojos buvo itin geros moterys. Viena iš jų man netgi davė šiltą liemenę. Leisdavo eiti nusiprausti, buvo šilto vandens. Porą dienų po atvažiavimo nedirbome, vėliau išvarė dirbti. Darbas buvo sunkus, keitėme geležinkelio bėgių slenksčius. Silpnesni pildavo akmenis, stipresni – keisdavo geležinkelio bėgių detales. Mūsų darbą prižiūrėdavo meistrai iš Lenkijos, kurie nuolat stebėdavosi: „Dieve, ar toks darbas tinkamas moterims?..“ Ant rankų nuolat pritrindavome nuospaudas, atsirasdavo žaizdų. Laimė, seselės parūpindavo audinių skiaučių, kad galėtume susitvarstyti kraujuojančias žaizdas“.
- - -
„Lageryje badavome. Viena pas mus užėjusi vengrė pasiūlė eiti vogti morkų, nors buvo „miego metas“, draudžiama vaikščioti. Sutikau. Apsivilkome paltus, pasiėmėme kibirus ir apsimetėme, kad einaname vandens parsinešti. Įlindome į bunkerį, prisidėjome pilnus kibirus ir kišenes morkų. Mane paliko eiti paskutinę, todėl buvau pastebėta prižiūrėtojo, kuris paskelbė aliarmą, klausė, kuriame barake gyvenu. Laimei, pamelavau. Pasakiau, kad gyvenu tryliktame, nors gyvenau septintajame. Pačiupęs mane, sargybinis nusivedė į baraką. Ten visi ruošėsi miegoti, todėl niekas nepratarė nei žodžio, kai šis sušuko: „ar pažįstate šitą vagį?“ Atnešė taburetę, liepė nusirengti nuogai. Susigūžiau kampe, tačiau sargybinio smūgių neišvengiau – šis man sudavė tris kartus, kol nugriuvau ant žemės. Sužinojusios, kad mane sugavo, mūsų gerosios slaugytojos atbėgo, pasakė, kad manimi pasirūpins. Kitą dieną visas kūnas, ypač veidas, buvo nusėtas mėlynėmis. Moterys barake man visą naktį dėjo kompresus, gydė“.
- - -
„Vieną naktį mus vėl išrikiavo, turėjome eiti, nors nežinojome, kur. Pasirodo, ėjome iki klojimo, kuriame turėjome apsigyventi. Užėję pamatėme daug „gyvų lavonų“, žmonės vadavosi mirtimi, kadangi kentė nežmonišką badą. Atsibudusi ryte pamačiau, kad guliu ant lavono“.
- - -
„Ryte mus išvarė į lauką. Liepė laikytis vieniems kitų. Svarstėme, ar liksime gyvi. Tačiau apie vienuoliktą valandą atėjo dvi lenkės, nešinos duona, ir pasakė: „jūs išsilaisvinę“. Mes manėme, kad tai yra provokacija. Manėme, išeisime ir mus sušaudys. Išbadėję žmonės puolė prie duonos. Po kurio laiko išgirdome, kad iš tiesų esame laisvi. Tai buvo mūsų išsilaisvinimo duona“.
- - -
Dobrė Mostaitė Rozenbergienė
Dobrė gimė 1928 m. Jurbarke. Kartu su tėvais, Moteliu Mostu ir Broche Fidleryte Mostiene bei broliu Izraeliu iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Jurbarke. Namą Mostų šeima dalijosi su mamos pusseserės šeima. Dobrės tėvas buvo išsilavinęs, turėjo didelį ūkį, prekiavo javais. 1941 m. liepos 3 d. jis ir mergaitės brolis buvo sušaudyti drauge su kitais 300 vyrų kapinėse „vyrų akcijos“ metu. Tų pačių metų rugpjūtį Dobrės mamą išsivedė baltaraiščiai, o pati ji pateko į Kauno getą, kur sutiko išlikusias gyvas giminės nares – močiutę ir tetą. Dobrė net ir sirgdama sunkiai dirbo vaikų brigadoje Marvelėje, Aleksoto aerodrome – buvo vienas iš „angeliukų“, padėjusių tiems, kurie nebepajėgė dirbti. Po gyvenimo Kauno gete buvo išvežta į lagerius Estijos miškuose, čia mirė močiutė. Vėliau su teta pateko į Štuthofo koncentracijos ir Rusašino darbo stovyklas. 1945 m. ėjo „mirties žygyje“ tolyn nuo fronto, o pasibaigus karui, kartu su moterų kolona pėsčiomis parėjo namo, į Jurbarką.
Interviu data 2017-11-22