Laisvieji Kauno archyvai

*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)

P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Neringa*: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai. Tais laikais „Orbitos“ stogeliai imitavo musmires, ji mums buvo pristatoma kaip „didelių vaikų“ atrakcionas. Kas belikdavo? Taip, lėtaeigė „Saulutė“. Mano ankstyvuose atsiminimuose parke vyko vaikų šventės, buvo galima nusipirkti cukraus vatos ir pajodinėti poniu. Kai į Kauną laikinai atsikraustė amerikietiški atrakcionai, protestuodama prieš norus eiti ten, kur daug brangiai kainuojančių klyksmų ir žaibuojančių lempelių, mama po ilgo laiko nusivedė į Vytauto parką. Sakė, trumpam. Jo tylumą sklaidė tik kartkartėmis pralekiantys lankytojų vairuojami automobiliukai. Tąkart litas laivelyje iš penkių minučių išaugo į vasaros valandą, į valias prisodrinusią paprasto vėjo džiaugsmo, kai nieko geresnio negalėjai tą akimirką rasti. Dabar dėkoju jai už neįtikėtiną kantrybę, stebint dukras nuo suolelio. Jau daugiau nei penketą metų kiekvieną pavasarį sugrįžtu. Kaskart atsivedu žmonių, kuriems apsilankymas tampa atradimu. Dabar atsiminimuose įstringa karuselės, pritaikytos mums, „dideliems“, daug neskubių pokalbių, savaitgaliais skambanti lietuviška estrada, kai mažoje scenoje šokių laukia senutės, iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Vytauto parką galima pavadinti maža visata, turinčia savo dvasią. Tik ja karūnuoju ne karuseles, jų senovinį stotą ar sulaukėjusią atmosferą, o dalį parko prižiūrinčią darbuotoją Reginą, kurios buvimą šioje erdvėje pamenu visada ir negaliu įsivaizduoti be jos. Tada pasisupimas atrodo tiesiog eilinis pasisupimas. Kažkokiu būdu ji užpildo erdvę. Net tada, kai oranžinplaukė ėmė nebeignoruoti balinančio laiko, išliko tokia pat žvitri: ant karuselių tapė boružes, atpažinusi imdavo švelniai priekaištauti („kodėl taip vėlai šiemet atėjote?“), kartais, paslapčia mirktelėjusi akimi, į „Orbitą“ laipindavo nemokamai. Sykį, kai atsivedžiau pulką užsieniečių, susijaudinusi pasakojo apie jaunystę, kaip Kauno botanikos sode nakčia pavyko pamatyti kartą per metus pražystančią Nakties Karalienę, kitąsyk apie tikrą pažinimo medį – šalia augantį riešutmedį ir voveres. Tada supranti, kad dalytis yra gerai. Tik kažkodėl į Parką nuolat sugrįžti kaip senas, šiek tiek nusikaltęs pažįstamas, nes vis per menkas suokalbininkas, kad visa tai ilgiau išliktų. Ši nuotrauka – Reginai. Nes visada norėjau padovanoti. (2014)

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus. Nuotraukoje aš su mama ant ledo lyties, Vasario 16-osios ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje. Po tų metų tokio didelio potvynio daugiau nebuvo. Įsivaizduokit, kad ir viskas baisu aplink, bet štai mus su mama žmonės pastatė ant ledo lyties ir nufotografavo! Po to valtimi išplukdė pas giminaičius. Tėvelis pasakojo, jog viskas namuose iki stalo plaukė… (2014 m.)

Mindaugas Kavaliauskas: "Tai buvo mitingas Kovo 11-osios akto palaikymui ir mūsų vienybės pademonstravimas."

*Liucija ir Daiva*: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvome dėl tėvynės“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų." (2019)