Laisvieji Kauno archyvai

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

Mindaugas Kavaliauskas: "Tai buvo mitingas Kovo 11-osios akto palaikymui ir mūsų vienybės pademonstravimas."

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą. Dvi kulkos į pilvą, ir man atsivėrė visi keliai. Dvi kulkos į senelio pilvą, kurias paleido jis pats, ir, matyt, turiu būti dėkingas jam, o jam tada buvo keturiasdešimt ketveri, kaip dabar man, jis nespėjo pasenti, bet savo šūviais leido man gimti tame pačiame name po penkiolikos metų Jankaus gatvėje, kur stovėjo nacionalizuoti smetoniniai valdininkų kotedžai, su rusų karininkais ir grįžtančiais tremtiniais ir dviem raganomis Moniuškos gatvėje, pribūvėja Minties rate, viena užkalbėtoja toje pačioje Jankaus gatvėje ir viena kerėtoja, gyvenančia Basanavičiaus alėjoje, prie buvusios dukart sušaudytų šeimininkų krautuvėlės, kur šeštajame dešimtmetyje pardavinėjo sviestą ir mėsą iš vienos nešaldomos, bet apšviestos vitrinos, dideli sviesto luitai ir mėsa and didelių kaulų; „žydų krautuvėlė“, taip ją visi Žaliakalnyje vadino, jos šeimininkus žydus sušaudė, gal keturiasdešimt antrais, ir niekas jau nebeatsiminė; buvo namai, kur gyveno „tie, kurie skundė“, stukačiai – ne, Žaliakalnyje tokio žodžio dar nebuvo, ir buvo iškeldintųjų, „išvežtųjų“ namai; vienuose įsikurdavo žydų karininkai, kituose – tie patys skundikai, trečiuose buvo įkurdinta kai kas humaniškiau ir prasmingiau – išvežtųjų name aš lankiau darželį; du aukštai, dideli, šilti; kosmonautai buvo mėgstamiausi mūsų žaisliukai, mat, bene vieninteliai, o pats gražiausias žaislas – vokiška Reicho žaislų fabriko papūga. /.../

Laisvės alėja

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

*Rimantas*: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų. Nuo vaikystės mėgau fotografuoti, dažnai lankydavomės Karo muziejaus sodelyje ir čia padariau jos, erzinančios liūtus, nuotrauką. Dirbau Spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, kuri restauravo architektūros, istorijos paminklus. Tarp daugelio restauruotų, konservuotų architektūros paminklų Lietuvoje, teko prisidėti ir tvarkant Čiurlionio dailės ir Karo muziejų pastatų fasadus ir interjerus. Jūsų parodyta iniciatyva privertė pasirausti po senus fotografijos archyvus. Ieškodamas šios nuotraukos perverčiau fotografijas ir skaidres, kuriose užfiksuota Liaudies buities muziejaus statyba, Kauno rotušės, Rotušės a. pastatų restauracija, Perkūno namų, Vytauto bažnyčios smailės atstatymo ir daugybės kitų darbų paminkluose nuotraukos. Taip paskendau prisiminimuose...“ (2018 m.)

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą. Mūsų buto langai išėjo į apendiksą. Pro langą mačiau, kad eismas sustabdytas, žmonėms nebeleidžia pereiti gatvės nei nusileisti Parodos gatve. Atvažiavo sunkvežimis. Buvo tamsu, daug policijos. Mačiau, kaip užmetė virves, patraukė ir nugriovė. Likučius sukėlė į sunkvežimį. Policininkas stovėjo net prie mūsų kiemo vartų." (2019 m.)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../