Žymiausias XIX a. Kauno fotografas Vaclovas Zatorskis ir jo laikotarpio Kaunas

Taip jau istoriškai sutapo, kad reikšmingiausi Kaunui pasikeitimai  paskutinių amžių bėgyje prasidėjo XIX a. viduryje, carinei valdžiai sumanius Kauno miestą perplanuoti bei išplėsti, ir tai prasidėjo keturiasdešimtaisiais užpraėjusio amžiaus metais. O apie fotografijos išradimą pasaulis sužinojo 1839 metais ir jos, tada vadintos degerotipija arba heliografija, pasklidimas bei nepaprastas išpopuliarėjimas vyko tais pačiais keturiasdešimtaisiais XIX amžiaus metais. Bet grįžkime į Kauną. Pirmaisiais  fotografais Kaune  tapo  Jaroslavas Bžozovskis  (Jaroslav  Brzozovski)  ir Aleksandras  Štrausas (Aleksandr  Strauss), persikėlę čia iš Vilniaus. Pirmasis — 1868 m., antrasis – 1878. Taip jiedu pradėjo dvi "genealogines" fotografų šakas Kaune. Abu įsikūrė ties senojo ir naujojo miesto riba, greta vienas kito. Ten kiek vėliau kūrėsi ir kiti fotografai - tą matome pagal vienodus adresus, nurodytus visų ankstyvojo periodo Kauno fotografų nuotraukų nugarėlėse - Nikolajaus prospekte (dabar Laisvės al.), priešais Miesto sodą. Pastačius "Aušros" gimnaziją (1883 m.) atsiranda dar vienas adresas "priešais mergaičių gimnaziją". Galime tik spėlioti, kuo ši vieta juos traukė – kaip naujamiesčio pakraštys, ji, matyt, buvo pakankamai perspektyvi verslo požiūriu ir kaipo miesto užribis - gal nebrangi. Be to, fotostudijoms su stiklinėmis lubomis ir sienomis senamiesčio pastatai, matyt, netiko... Taigi, XIX a. gale Kaune buvo 4-6 pastoviai įsikūrę fotografai, bet beveik visų jų veikla niekuo įdomesniu nepasižymėjo - tai buvo profesionalai -amatininkai, gaminę savo studijose užsakytinius portretus, kurie vėlgi skyrėsi tik užrašais nugarėlėse ir portretuojamųjų veidais. Niekas nesidomėjo kitomis fotografijos pritaikymo galimybėmis ar meninės išraiškos ieškojimais.
Ne tokio  būdo  ir kūrybinių pažiūrų buvo bajoriškos kilmės  fotografas Vaclovas  Zatorskis  (Waclav  Zatorski), 1882 metais su savo tėvu perėmęs foto paviljoną iš pasimirusio J. Bžozovskio įpėdinių ir kurį laiką dar naudojęs ir Bžozovskio pavardę (Lietuvos fotografijos istoriko Virgilijaus Juodakio nuomone, Vaclovas Zatorskis buvęs Bžozovskio padėjėju ir mokiniu). Tėvui pasimirus, leidimą dirbti savo vardu sūnus gavo 1888 metais  (tarp kitko, JAV tais metais pradedamas gaminti ir platinti pirmasis pasaulyje fotoaparatas, užtaisytas foto juostele, kas leido fotografuoti be trikojo, laikant fotoaparatą rankose. Šis stebuklas buvo "KODAK ' as    Nr.1"!!)
Įsikūręs dabar jau savo foto studijoje, tuo metu kaip ir kitos tokios studijos vadintoje "FOTOGRAFIJA", Vaclovas Zatorskis pradžioje sėkmingai tęsė pirmtako darbą – fotografavo žmonių portretus - kaip buvo įprasta, baldais dekoruotame interjere arba neutraliame fone, - sėdinčius ar stovinčius. Tačiau mūsų laikais jis tapo garsus ne portretais, o Kauno miesto ir jo apylinkių fotografijomis. Jas tokiu plačiu mastu V. Zatorskis ėmė kurti pirmasis Kaune. Tačiau apie patį fotografą žinių išlikę labai mažai. Gimė 1862m bajoro, titulinio tarėjo šeimoje. Apie 1880-1885 metus jau fotografuoja miestą ir turi "V. Zatorskio fotografiją Kaune” , t.y. privačią foto studiją. Mūsų laikais tyrinėtojams ginčus kėlė skirtingi užrašai V. Zatorskio nuotraukų nugarėlėse, žymėję to paties laikotarpio foto studijos adresą - vienas buvo "Priešais Miesto sodą", kitas - "Priešais mergaičių gimnaziją". Galiausiai naujos kartos Lietuvos fotografijos istorikas Dainius Junevičius vienareikšmiškai išaiškino labai retą atvejį fotografijos praktikoje - kad V. Zatorskis 1891 – 1894 m. tuo pačiu metu turėjęs dvi studijas. Ir tai patvirtina nuomonę, kad jo būta netik gero fotografo, bet ir gabaus verslininko. V. Zatorskis kaip portretistas  įvertintas 1905 metų tarptautinėje parodoje Briuselyje – apdovanojamas didžiuoju aukso medaliu. Antrąją studiją, manoma, V. Zatorskis padovanojo broliui, kuris įrengimus išsivežė į Šiaulius.
Fotografine veikla V. Zatorskis užsiėmė iki I Pasaulinio karo. Po karo nebeliko jo studijos, nebeliko ir nuotraukų bei negatyvų (išlikę tik nuotraukos, išleistos atvirutėmis ir pora dešimčių atskirų didelio formato Kauno ir apylinkių vaizdų Čiurlionio Dailės muziejuje). Tačiau fotografas buvo kilmingas ir išsilavinęs – greta fotografavimo veiklos  jis dirbo pedagoginį darbą Kauno trimetėje mergaičių rankdarbių bei namų ruošos mokykloje, net buvo renkamas miesto Dūmos deputatu! Mirė 1926 metais lapkričio 13 d., eidamas 65 gyvenimo metus. Buvo palaidotas šeimos kape su dukra ir žmona senosiose Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto. Jas panaikinus, kapas perkeltas į Panemunės kapines, Atgimimo laikotarpiu tapo miesto istorijos bei kultūros paminklu ir yra ganėtinai apleistas (gerai išsilaikęs tik paminklas su jų visų trijų nuotraukomis skirtingose paminklo plokštumose).
O dabar vėl grįžkime prie Kauno. Jau minėtų perplanavimo ir išplėtimo darbų pradžioje miestas buvo sunykęs - gyventojų bebuvo 8000, užstatyta miesto dalis baigėsi ties dabartine Mapų gatve. Visi kiti dabartinio centro ir apylinkių plotai buvo negyvenami, ten buvo tik keletas trobesių. Perplanavimas buvo susijęs su naujos - Kauno gubernijos įkūrimu, nes valdžios toks nykus provincijos miestelis nebepatenkino, jam numatė reikšmingą ateitį - augimą ir klestėjimą. Taigi, dabartinio Miesto sodo su Muzikiniu teatru vietoje buvo katalikų kapinės su bažnytėle, tarp jų ir miesto (t.y. dabartinio Senamiesčio) - vokiečių kapinės. Dabartinės Laisvės alėjos viduryje, kur augo miškas, stovėjo miško sargo namelis, išlikęs iki pat 1929 metų! Netoliese dabartinių KTU (buvusio KPI) I rūmų Mickevičiaus gatvės rajone buvo Kartofliškių dvarelis. Dabartinės Įgulos bažnyčios vietoje tuo metu buvo didelės pelkės. Į jas iš Ąžuolyno kalno, būsimos Parodos gatvės vietoje, giliu slėniu tekėjo upelis ir medžiotojai čia šaudydavo antis. Toliau visas rajonas iki Karmelitų buvo apaugęs pušynu, o Nemuno krantas, kur dabar Kęstučio gatvė - lapuočių mišku. Gatvių grindinio nebūta jokio. Iš miesto į Karmelitų bažnyčioje rengiamus atlaidus žmonės per smėlynus ir pušyną važiuodavo arkliais. Karmelitų bažnyčia ir vienuolynas 1845 m. caro įsakymu buvo uždaryti. Tada pradėjo nykti ir ties vienuolynu buvęs sodžius - Kaunakiemis.
Senųjų Kauno turgaviečių (prie Pilies) ir šv. Gertrūdos - Gimnazijos gatvių sankirtos rajonuose būta pievų ir daržų. Apstatytas buvo tik Nemuno gatvės rajonas ir visos gatvelės čia krypo į Karmelitų ir Nemuno uosto pusę. Dabartiniai Šančiai buvo plika dykynė. Žaliakalnis iki 1831 m. irgi buvo visiškai negyvenamas, apaugęs didžiule lapuočių giria. Nei Šančiai, nei Aleksotas, nei Vilijampolė tada Kaunui nepriklausė. XIX amžiaus viduryje prie būsimo Vytauto prospekto, kur tada dar ošė miškas, įkuriamos naujos kapinės, skirtos katalikams, pravoslavams, evangelikams ir musulmonams, o senosios - panaikinamos. 1871 m., nutiesus prospektą, ir šias kapines galvota iškeldinti, bet idėja nebuvo įkūnyta. 1851 m. įrengta akmeninė Nemuno krantinė ties būsima prieplauka ("cimbruvka"). Kiek vėliau nutiestas plentas iš Suvalkų į Peterburgą, o 1863 m. - pabaigtas tiesti pro Kauną einantis geležinkelis. Taip pat dėka besivystančios laivybos atgijo prekyba. Miesto vystymuisi, o ilgainiui ir lietuvybės gaivinimui didelės reikšmės turėjo Žemaitijos vyskupystės sostinės perkėlimas iš Varnių į Kauną. 1883 m. šv. Petro bažnyčia (dabar Bazilika-archikatedra) buvo pakelta vyskupijos katedra. 1895 metais baigtas statyti Soboras, vėliau tapęs Įgulos bažnyčia. Būsimos Vienybės aikštės vietoje įkuriama miesto centrinė turgavietė, o šalia - kur vėliau bus Karo muziejus - rusų kariuomenės Dono kazokų pulko maniežas su cerkve, kurios varpinė vėliau išvirto į "pirmo modelio" Karo muziejaus bokštą (šiuolaikinis Karo muziejus su nauju bokštu baigtas statyti 1936 metais).
Miestas buvo atkakliai rusinamas. Tam padėjo čia laikoma didelė rusų kariuomenė, mieste atsirado vis daugiau rusų valdininkų ir jų šeimų, kurių vis daugėjo. "Valdišką" miesto Dūmą 1876 metais pakeitė kad ir menka, bet gyventojų renkama Savivaldybė.
Naujai statomuose miesto rajonuose pradeda atsirasti pramonės įmonių, joms reikia darbininkų. Vyksta ryškus Kauno miesto kilimas. Bet 1887 m. pradedama statyti fortifikuota pasienio tvirtovė. Tai neleido miestui plėstis ir jį tarsi prislėgė iš viršaus - tariamais strategijos sumetimais Kaune uždraudžiama statyti aukštesnius nei dviejų aukštų namus. Reikalavimas aprūpinti tvirtovę vandeniu sužlugdė ir ankstyva miesto vandentiekio statybą (1895 metais). Bet 1899 m. pradžioje pasirašyta sutartis dėl elektros gaminimo stoties Kaune įrengimo sėkmingai įgyvendinama ir jau tų metų gruodyje pradeda veikti elektros stotis (kairiajame būsimos Vienybės aikštės kampe, prie kazokų maniežo). O arklių traukiamas tramvajus (konkė) paleidžiamas kursuoti penkiais metais anksčiau - 1892. Maršrutas - nuo Rotušės aikštės iki geležinkelio stoties. Tik ties amžių riba susiformavo dabartinis Kauno centras, beveik toks, koks yra šiandien. Tokiame tai mieste kūrėsi ir dirbo aprašytosios kuklios "FOTOGRAFIJOS".
Tam tikromis prasmėmis miesto vystymuisi trukdė jo kaip miesto – tvirtovės statusas. Viena iš draudimo sferų buvo miesto ir jo apylinkių fotografavimas. Pirmasis šį draudimą įveikė,gaudamas leidimą iš paties gubernatoriaus, fotografas Vaclovas Zatorskis. Pradėjęs nuo portretų, vėliau sekdamas vilniečių fotografų pavyzdžiu,pradėjo fotografuoti miestą ir jo apylinkes. Jam sekėsi. Fotografijos pagal laikotarpio kriterijus buvo atliekamos gerai techniškai ir pakankamai meniškai. Todėl nuo 1891 metų šias nuotraukas V. Zatorskis ima komplektuoti ir pardavinėti įvairaus dydžio aplankalais ir albumais, o vėliau leidžia iliustruotas atvirukų serijas. Ši produkcija turėjo gerą paklausą. Atvirukus iš nuotraukų gamindavo Peterburgo, Stokholmo ar Berlyno firmos.
Apie tai, jog V. Zatorskis XIX amžiaus gale vienintelis fotografavo miesto vaizdus, liudija lenkų kultūros istorikas Z. Gliogeris. Jis, lankydamasis 1899 m. Kaune ir norėdamas įsigyti miesto vaizdų, iš karto buvo nukreiptas į V. Zatorskio įmonę. Turėdamas leidimą fotografuoti Kauno vaizdus, V. Zatorskis jų nuotraukas laisvai pardavinėjo, net laikydamas tai savo išimtine teise. Fotografas papasakojo Z.Gliogeriui  keistą istoriją, kad vienas Kauno knygininkas jam konkuruojąs, neteisėtai gamindamas ir pardavinėdamas miesto vaizdų atvirukus, net išspausdinęs juos pagal Zatorskio nuotraukas, bet su savo pavarde! Tas "knygininkas" buvo žinomas mieste prekybininkas J. Osovskis, turėjęs didelę muzikos instrumentų, dviračių ir knygų parduotuvę miesto centre. (Matyt, jis kiek ir fotografavo, nes randama ir portretinių fotografijų su šia pavarde nugarėlėje... O Virgilijus Juodakis jį tiesiai vadina “fotografu”). Abiejų piliečių ginčas buvo įkaitęs ir grėsė peraugti į teismo procesą. Tačiau ar buvo byla iškelta nežinoma. Gal jiems pavyko susitarti, nes J. Osovskio knygynas ir toliau leido ir pardavinėjo atvirukus, pagamintus iš V. Zatorskio nuotraukų. Puikus  šios “kompiliacijos” pavyzdys – Kauno geležinkelio stoties nuotrauka, V.Zatorskio padaryta nuo Aukštųjų Šančių  - ją matome  V. Juodakio  knygoje kaip Zatorskio kūrybos iliustraciją. Tačiau pas atvirukų kolekcionierius aš suradau tą pačią nuotrauką,išspausdintą su Osovskio - kaipo autoriaus – pavarde. Yra ir daugiau tokių pastebėtų atvejų.
Mūsų laikais (ir sovietmečiu) vienintelis ir žinomiausias yra iki šių dienų išlikęs V. Zatorskio darbo Kauno vaizdų nuotraukų rinkinys. Tai 1895 metais Kauno gyventojų vardu burmistrui Adolfui Nikolajevičiui Reichardtui padovanotasis albumas. Jį 10-ties metų burmistravimo proga miestiečiai dovanojo su nuoširdžia pagarba, dėkodami už gerą vadovavimą ir veiklą gerinant miesto ūkinį bei kultūrinį gyvenimą. Reikia pabrėžti, kad nuo 1876 metų, pradėjus rinkti savivaldybę ir burmistrą, iki I Pasaulinio karo Kauną valdė penki burmistrai. Bet vienintelis iš jų  A.N. Reichardtas buvo perrenkamas tris sykius ir dirbo net 12 metų! Jo valdymo metais Kaunas paskelbiamas Rusijos pasienio tvirtove. Miestas tampa svarbiu Rusijos imperijos strateginiu punktu, taip pat komunikaciniu ir pramoniniu centru. Vyksta miesto gerbūvio tvarkymo darbai - centre akmenimis grindžiamos gatvės, paleidžiamas arklių traukiamas tramvajus, tvarkomi miesto pakraščiai - Mickevičiaus slėnis, Jiesios apylinkės su Napoleono kalnu, Pažaislis ir kt...
Gerai pagalvojus, tampa aišku, kodėl miesto burmistrui buvo padovanotas (matyt, greta kitų dovanų) ir miesto vaizdų fotografijų albumas. Originalūs fotografiniai atspaudai buvo ne tik brangūs, bet ir vertinami kaip efektinga kultūrinė naujiena. Mintis dovanoti fotografijų rinkinį savivaldybėje kilo gal net paties V. Zatorskio iniciatyva, nes jis buvo jos deputatu. Albumas pagamintas Sankt Peterburge pagal specialų užsakymą. Tai - stačiakampio formos, prabangiais storais ripsu aptrauktais kietais viršeliais, 40x53 cm. dydžio, 10 cm storio ir 10-12 kg svorio foliantas su prabangiu metaliniu užraktu. Viršeliai tamsiai žalios spalvos, gausiai dekoruoti sidabru. Saugomas Čiurlionio Dailės muziejaus Fototekos ir muziejinės dokumentacijos skyriuje.
Albumą sudaro 20 lapų, kurių kiekviename yra po vieną nuotrauką su Kauno ar apylinkių vaizdu. Nesigilinant į istorinį foną rinkinys atrodo labai keistas ir nesuderintas, kai kurie vaizdai neįtikėtinai provincialūs... Keletas nuotraukų išviso atrodo čia patekę “per klaidą”. Pažymėtina, kad iki šiol (2003 m.) šio albumo rimčiau niekas netyrinėjo ar bent man apie tai nežinoma. Taigi albumo lapai – storokas tamsiai pilkos spalvos kartonas, jų dydis yra 39x49 cm. Nuotraukos, kurių dydis yra 25x35 cm, prie lapų priklijuotos “ant viršaus” ir apibrauktos plona linija kaip kontūru. Visos nuotraukos yra maždaug vienodo šviesiai rudo atspalvio (sepia). Visų nuotraukų būklė, kiek matosi, yra gera. Kiekviena nuotrauka dešiniame apatiniame kampe aiškiai ir įskaitomai pasirašyta raudonu rašalu (ar tušu). Lapai daugumoje silpnai laikosi. Keli yra išpjauti ir įdėti laisvai. Manoma, kad tai nuo dažno žiūrėjimo ir vartymo, naudojimo įvairiems rodymams - pasakojama, kad sovietmečiu albumas daugiau būdavęs Miesto Partijos ar Vykdomajame Komitetuose, negu Muziejuje.

Publikuota: "Nemunas", 2003 m.