Laisvieji Kauno archyvai

*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)

1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.

**Liucija:* *atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

*Kęstutis*: „Gyvenome Gričiupio gatvėje, kur yra dabartinis KTU studentų miestelis. Anuomet tai buvo miesto pakraštys, kaimas, o dabar beveik miesto centras. Tai buvo labai įvairiatautė kaimynystė. Mano geriausi draugai buvo vokiečių kilmės vaikai. Taip pat gyveno labai daug rusų bei šiek tiek lenkų. Žinoma, ir lietuvių. Netoliese buvo zoologijos sodas. Gal už 300–400 metrų. Būdavo labai įdomu ten nueiti, įlįsti per tvorą, aišku, be bilieto. Kartą su draugais, tarp kurių aš buvau jauniausias, sugalvojome su lankais medžioti antis zoologijos sode. Aš laukiau ant kalno, o draugai buvo nusileidę apačioje. Jie greitai parbėgo, nes juos kažkas vijosi. Be lankų parlėkėme namo. Turbūt labai išsigandau, net ir šiandien tą baimę atsimenu“ (2017).

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvome dėl tėvynės“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų." (2019)

Namas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Miesto sode dažnai žaisdavome. Ten, kur dabar restorano „Miesto sodas“ pastatas, būdavo žaislų parduotuvė „Du gaideliai“.

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Fruma*: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė.