Laisvieji Kauno archyvai

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

Namas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius

*Gintaras Vitulskis*: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą "Tarzanas" su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą "Spartakas" su Kirk Douglas ar "Kleopatrą" su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)

*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

Tado Ivanausko progimnazija

Skulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.