Laisvieji Kauno archyvai

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

*Žilvinas*: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų. Tais laikais tėvai daug dirbdavo ir daug laiko praleisdavome namie su mylima močiute. Kai užaugome ir pradėjome gyventi savus gyvenimus, vis tiek kaip ir visi nepamirštame gražių praeitų jaunystės ir vaikystės laikų. Todėl kai brolio dukra Monika atvažiuoja iš Amerikos jai skiepiju, kad ji visada yra Lietuvė ir Kaunietė. Taip pat dažnai pats einu su savo sūneliu Nojumi pasivaikščioti po Laisvės alėją ir būtinai užsukame į Karo muziejų pasimatyti su Liūtais. :) Paskutinė nuotrauka mano daryta 2013 m., kartu su brolio dukra Monika. Esu gimęs 1966m. Kaune ir niekur nesiruošiu iš jo trauktis, kad ir kas benutiktų. :)" (2018 m.)

"Muzikos klubas „Senas Stalčius“ (Laisvės al. 46 a.) veikė nuo 1995 m. kelerius metus. Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme.

„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą. Dvi kulkos į pilvą, ir man atsivėrė visi keliai. Dvi kulkos į senelio pilvą, kurias paleido jis pats, ir, matyt, turiu būti dėkingas jam, o jam tada buvo keturiasdešimt ketveri, kaip dabar man, jis nespėjo pasenti, bet savo šūviais leido man gimti tame pačiame name po penkiolikos metų Jankaus gatvėje, kur stovėjo nacionalizuoti smetoniniai valdininkų kotedžai, su rusų karininkais ir grįžtančiais tremtiniais ir dviem raganomis Moniuškos gatvėje, pribūvėja Minties rate, viena užkalbėtoja toje pačioje Jankaus gatvėje ir viena kerėtoja, gyvenančia Basanavičiaus alėjoje, prie buvusios dukart sušaudytų šeimininkų krautuvėlės, kur šeštajame dešimtmetyje pardavinėjo sviestą ir mėsą iš vienos nešaldomos, bet apšviestos vitrinos, dideli sviesto luitai ir mėsa and didelių kaulų; „žydų krautuvėlė“, taip ją visi Žaliakalnyje vadino, jos šeimininkus žydus sušaudė, gal keturiasdešimt antrais, ir niekas jau nebeatsiminė; buvo namai, kur gyveno „tie, kurie skundė“, stukačiai – ne, Žaliakalnyje tokio žodžio dar nebuvo, ir buvo iškeldintųjų, „išvežtųjų“ namai; vienuose įsikurdavo žydų karininkai, kituose – tie patys skundikai, trečiuose buvo įkurdinta kai kas humaniškiau ir prasmingiau – išvežtųjų name aš lankiau darželį; du aukštai, dideli, šilti; kosmonautai buvo mėgstamiausi mūsų žaisliukai, mat, bene vieninteliai, o pats gražiausias žaislas – vokiška Reicho žaislų fabriko papūga. /.../

Konstantinas: „Čia prabėgo mano vaikystė, prieš maždaug 80 metų. Buvau jauniausias iš trijų sūnų. Mano tėvai buvo ūkininkai. Pamenu, man nebuvo su kuo bendrauti. Po pradžios mokyklos perėjau į Išlaužo mokyklą. Eidavau pėsčias apie 10 kilometrų kasdien. Arklį kinkydavo tik tada, kai siausdavo pūga, bet labai retai. Išeidavome ir grįždavome tamsoje. Pokario metu mus iškeldino už tvoros, už to antenų lauko. Mus išvarė iš mūsų namų, įsikėlėme į išvežtų žmonių sodybą. Pamenu, kaip vokiečių belaisviai statė namus. Su vaikais aplink statybas lakstydavome. Jie taip pat statė antenas – jos buvo varinės, o stulpai mediniai. Vokiečiai turėjo mišrių instrumentų orkestrą. Buvo labai geras smuikininkas. Vadovavo orkestrui. Kariškiai ir jų šeimos kalbėdavo ir dainuodavo rusiškai, vokiškai. Kariškiai turėjo didžiulius kultūros namus, ten rodydavo filmus.“ (2019 m.)

Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.

*Gercas:* „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių. Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai.“ (2018 m.)

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

*Vitalijus*: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės. Labai labai seniai, kai buvau dar mažiukas, su broliu čia žiūrėjome „Fantomasą“. O už kino teatro dar būdavo išlieta čiuožykla, eidavome ten padūkti su vaikais. Filmai anksčiau būdavo tikrai nebrangi pramoga. Vaikams kainuodavo 10 kapeikų, o vakariniai ir populiariausi seansai – po 70 kapeikų. Salė būdavo padalinta zonomis – priekyje - brangiau, gale - pigiau.

"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.