Laisvieji Kauno archyvai

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Eugenija: "Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute. Į medicinos institutą stojau 1945 m. Kaip studentei man buvo smalsu apsižiūrėti. Buvo koplyčia. Koplyčioje stovėjo du karstai. Ruso laiku. Kai užėjo vokiečiai, medicinos institutą uždarė. Nors kai kuriems kursams leido baigti. Tuo metu buvau pirmakursė. Vieną dieną ateinu, tų karstų nebėra. Farmacinės chemijos katedra buvo trečiame aukšte. Ten buvo daug spirito. O prie instituto pastatė vokiečių sargybinius. Turbūt galvodami, kad čia yra tie karstai. O juk Darių ir Girėną numušė vokiečiai. Katedroje dirbo profesorius Šiaulis, jis pusiau gyveno joje, kadangi buvo viengungis. Aš dirbau pas jį baigusi institutą. Profesorius Šiaulis su kūriku Rauba pasikvietė vokiečių sargybinius, nugirdė juos spiritu, privaišino lašinukais ir per tą laiką iškalė vietą sienoje ir sukišo į ją tuos du karstus. Užtinkavo ir viskas. Karstai dingo. Kai rusai grįžo, padarė mauzoliejų senosiose kapinėse." (2019 m.)

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.