Laisvieji Kauno archyvai

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Liuda Riaukienė*: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais. Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje".

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę. Atgavus nepriklausomybę miestelis buvo perduotas Ryšių ir informacijos ministerijai, vėliau Kauno radijo centrui, kuris teritoriją išnuomojo akcinei bendrovei „Statyba“. Mano vyras ten dirbo. Sovietmečiu buvo KGB padalinys. Linksmakalnyje gyveno labai daug išsilavinusių moterų, jos dirbdavo vertėjomis – prancūzų, anglų kalbos. Šifruodavo tarpvalstybinius reikalus. Kariškiai mus vadino pirmaisiais okupantais – mūsų, pirmųjų gyventojų buvo apie šešis. Nepaisant to, jie buvo labai mandagūs žmonės... Puikiai pamenu dieną, kai išlydėjome kariškius ir jų vadą iš Linksmakalnio. Tai buvo 1993 m. birželio 16 d. 13:45 val. Už vartų kelios volgos sustojo. Kariškiai iššovė šampano butelį ir jo išgėrė. Aplaistė savo kelionę. Ta diena man nepamirštama. Kai išvažiavo pro vartus, stovėjome gatvėje. Mūsų buvo kokie aštuoni žmonės. Nedrįsome įeiti į nei vienus namus. Buvo įtarimas, kad kas nors gali susprogti. Nesijautėme saugiai ir jaukiai. Tuo metu kitur Lietuvoje gal ir buvo saugu. Nors, kita vertus, tada juk prasidėjo banditizmo laikai. Kariškiai viską paliko labai švariai, bet Linksmakalnis atrodė niūriai. Jų buvo apie 1000, o butų apie 300. Čia gyventi liko 75 šeimos. Jiems juk buvo baisu. Mano vyras važiuodavo jų guosti. Gerai pamenu, kasdien nuo 16 val. iki 21 val. su jais bendraudavo. Kalbėdavo apie tai, kaip dabar viskas bus. Daugiausia pas jį ateidavo moterys. Bijojo, kad lietuviai sargai jas muš, terorizuos. Kai kurie žmonės pirmąjį rudenį po kariškių išvykimo net nedegindavo šviesos. Įsivaizduokite, eini Žaliąja gatve – namų langai užkalti lentomis, apšvietimas dega neilgai. Nejauku. Kaip Čečėnijoje. Tuo metu mes vieninteliai turėjome telefoną. Jei kas susirgdavo, ar kildavo gaisras – visi bėgdavo pas mus. Pamažu jie išvažiavo, dabar likusios kokios septynios mišrios šeimos. Lietuvė žmona ir vyras rusas. Būdavo etapų, kai gyvendavome be šildymo. Tik su elektriniais šildytuvais, bet skaitikliai neatlaikydavo. Vanduo irgi tik šaltas bėgdavo – savaitgaliais važiuodavome maudytis į Kauną. Buvome altruistai, dirbome be pinigų ir gyvenome tikrai prastai. Dabar taip nesutikčiau. Tada kitaip atrodė. Dabar viskas tik „sau“, o anksčiau nesuskųsdavome. Dar ilgai laukėme sprogimų. Saugumo jausmas atėjo gerokai vėliau, gal po kokių trejų, ketverių metų, kuomet į gyvenvietę atvažiavo daugiau žmonių ir apsigyveno butuose. Prasidėjo intensyvus darbas, užsimiršome... 1996 m. Linksmakalnyje atidaryta mokykla – tada joje buvo tik penki pirmokėliai...“ (2019 m.)

*Žilvinas*: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų. Tais laikais tėvai daug dirbdavo ir daug laiko praleisdavome namie su mylima močiute. Kai užaugome ir pradėjome gyventi savus gyvenimus, vis tiek kaip ir visi nepamirštame gražių praeitų jaunystės ir vaikystės laikų. Todėl kai brolio dukra Monika atvažiuoja iš Amerikos jai skiepiju, kad ji visada yra Lietuvė ir Kaunietė. Taip pat dažnai pats einu su savo sūneliu Nojumi pasivaikščioti po Laisvės alėją ir būtinai užsukame į Karo muziejų pasimatyti su Liūtais. :) Paskutinė nuotrauka mano daryta 2013 m., kartu su brolio dukra Monika. Esu gimęs 1966m. Kaune ir niekur nesiruošiu iš jo trauktis, kad ir kas benutiktų. :)" (2018 m.)

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

*Vitalijus*: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės. Labai labai seniai, kai buvau dar mažiukas, su broliu čia žiūrėjome „Fantomasą“. O už kino teatro dar būdavo išlieta čiuožykla, eidavome ten padūkti su vaikais. Filmai anksčiau būdavo tikrai nebrangi pramoga. Vaikams kainuodavo 10 kapeikų, o vakariniai ir populiariausi seansai – po 70 kapeikų. Salė būdavo padalinta zonomis – priekyje - brangiau, gale - pigiau.

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).