Laisvieji Kauno archyvai

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

*Roberto*: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos. Didžiausia, geriausiai įrengta, apšviesta ir populiariausia tarp kauniečių buvo Kauno Jachtklubo čiuožykla (prie Nemuno salos, maždaug tarp Maironio ir Kanto gatvių) kurioje vykdavo ir pagrindinės Lietuvos ledo ritulio aukščiausios lygos varžybos, greitojo ir dailiojo čiuožimo varžybos. Kiek mažesnė LFLS čiuožykla buvo įrengta A. Mickevičiaus ir Kalnų (V. Putvinskio) gatvės kampe. Apie šią legendinę Kauno čiuožyklą dabar mažai kas išsaugojo nors kokį atminimą, o originalių nuotraukų - juo labiau. Šiose trijose senose nuotraukose, iš garsaus prieškario Lietuvos sportininko Vlado Dzindziliausko asmeninio albumo, yra įamžinta pastaroji Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubo čiuožykla, galimai kokiais 1933-1937 metais. *Gal kas iš kauniečių išsaugojo daugiau nuotraukų ar atsiminimų apie šias ir kitas Laikinosios Sostinės čiuožyklas?* Būtų labai įdomu jas pamatyti šioje svetainėje. (2014)

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą. Mūsų buto langai išėjo į apendiksą. Pro langą mačiau, kad eismas sustabdytas, žmonėms nebeleidžia pereiti gatvės nei nusileisti Parodos gatve. Atvažiavo sunkvežimis. Buvo tamsu, daug policijos. Mačiau, kaip užmetė virves, patraukė ir nugriovė. Likučius sukėlė į sunkvežimį. Policininkas stovėjo net prie mūsų kiemo vartų." (2019 m.)

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

*Liuda Riaukienė*: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais. Kartu Tarnauskas restorane dirbo virtuvės šefu, o Tarnauskienė – prie kasos. Tam tikra prasme, ji būdavo restorano reklaminis veidas – jos pareiga būdavo visus pasitikti, gražiai šypsotis svečiams. [...] Restorane buvo labai didelė virtuvė. Maistas buvo ypač aukšto lygio. Vynas į restoraną atkeliaudavo iš vyno rūsio, buvusio Laisvės alėjos ir Maironio gatvės sankirtoje. Senelis buvo baigęs kulinarijos mokslus Petrograde, kur važiavo specialiai įgyti šią profesiją. Kaune nebuvo daug tokių kaip jis, kurie mokėtų suruošti tokius ištaigingus priėmimus, mokėtų pagaminti įvairius paukščius, fazanus. Jam dirbant, virtuvėje visuomet stovėjo porcelianinis grafinas, kuriame būdavo krupniko arba lietuviško vyno – jį gurkšnodavo gamindamas. Jei ne senelio kulinariniai įgūdžiai, abu juos per karą būtų išvežę pirmaisiais traukiniais, bet kaip sakiau, niekas kitas nemokėjo surengti tokių priėmimų kaip jis. [...] Restoranas „Versalis“ turėjo savo orkestrą, kuriam vadovavo žydų kilmės Jaša Kašinski. Šis restoranas vienintelis Kaune vakarinėje programoje turėjo kabare. Kabare šokėjų trupę sudarydavo daugiausiai šokėjos, specialiai samdytos iš užsienio (Vokietijos, Čekijos), o taip pat šoko dvi lietuvės – seserys Irena ir Genutė Lyvaitės (kai dirbo Versalyje, joms buvo apie 17 metų). Merginos šokdavo ant apskritos scenos buvusios salėje. Restorane lankydavosi labai aukšti pareigūnai, menininkai. Dažni restorano svečiai buvo Borisas Dauguvietis su žmona. Grafas Jonas Benediktas Tiškevičius buvo ilgam laikui išsinuomojęs kambarį Versalio viešbutyje".

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)