Laisvieji Kauno archyvai

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)

*Audronė:* „Katedros šventorius buvo atskirtas plačia tvora, viduje buvo parduotuvytės. Smetonos laikais, pasakojo, buvo vien tiktai religinė atributika, o tuomet, žinau, ir mūsų namų valdybos poskyris. Ir įėjimas iš kampo, didžiuliai vartai. Šaligatvis daug mažesnis, Vilniaus gatvė – tokia suspausta, bet judėjimas vyko ir autobusais, ir priešpriešinis. Eismą uždarė gal 1973 m. Buvo keista.“ (2019)

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

*Alvydas Vaitkevičius*: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

*Galina*: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje. Vykdavo šventė, vaikų aplankyti ateidavo Kalėdų Senelis. Gyvenome visai netoli, S. Neries gatvėje (dabar – V. Putvinskio g.) ir papuoštą eglutę matydavome pro savo namų langus. Visada būdavo puošiama gyva eglutė, o šalia jos stovėjo ir ponas Leninas, į mūsų buto langus atsukęs užpakalį..." (2017)

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.