Laisvieji Kauno archyvai

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

*Gercas:* „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių. Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai.“ (2018 m.)

*Judita*: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų. Jos tapo žaislais, kada tėvai išeidavo į darbus, broliukai – į mokyklą. Kai likdavau viena gete labiausiai bijojau, kad ateis piktas dėdė su šautuvu ir mane nušaus. Ta baimė išlikusi ir iki šių dienų. Tik ji jau kitokia...

*Gintaras*: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas. Galima tik įsivaizduoti, kaip po jų pasirodymo atrodė bėgimo takai :) Tarybų valdžia rūpinosi ne tik sportininkų sveikata, bet ir žiūrovų kultūringu laisvalaikiu: šalia stadiono (ir daugelyje kitų vietų mieste) buvo pastatytas stiklinis paviljonas su gėrimų automatais. Čia pasišnekučiuojant galima buvo aptarti matytus varžybų epizodus bei rezultatus. Penkiasdešimt kapeikų ir stiklinė pigaus vyno, vadinamo "rašalu" greitai atpalaiduodavo ne tik liežuvį, bet ir smegenėles... Šita girdykla buvo kaip tik dabartinio Hesburger restorano vietoje, o "Žalgirio" stadionas užleido vietą PC "Molui" :) (2014)

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Asija*: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Šeimos išeidavo pasivaikščioti. Buvo labai graži tradicija. Lietuvių, žydų ir rusų šeimos vaikštinėdavo alėjoje. Priekyje eidavo vyriausieji šeimos nariai, toliau tėvai, ir galiausiai bėgdavo pulkas vaikų. Taip lėtai, nuolat besisveikindami su kitais, žmonės praeidavo Laisvės alėja ir grįždavo atgal į namus. Moterys būtinai turėdavo nešioti mažą rankinuką ir skrybėlaitę“ (2017).

*Alvydas Vaitkevičius:* Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų... Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07). Aišku, jie jokiu būdu nebuvo džiaugsmingi ar laisvanoriški - privaloma tvarka į juos turėjo eiti tiek darbininkai, tiek tarnautojai, studentai ir moksleiviai. Ikibrežneviniu periodu prievarta buvo visuotinas nerimas "turėti reikalų per valdiškus namus", vėliau palaipsniui buvo derinama "botago ir saldainio" metodika, t.y. "valdiškų namų" grėsmė ženkliai sumažėjo, bet darbininkams pradėta mokėti pinigais už dalyvavimą parade (tai buvo neofialu, žinoma). Tuometinėje Janonio aikštėje prieš kelias dienas buvo statoma medinė tribūna, kurioje šventės dieną stovėdavo partijos bei Vykdomojo Komiteto funkcionieriai, mosuodami rankomis praeinantiems demonstrantams, buvo "šventiškai" sutvarkoma ir papuošiama aplinka. Šventės dieną kvartalo spinduliu aplink trubūna buvo išstatoma apsauga ir draudžiamas betkoks judėjimas, pėsčiuosius praleisdavo tik pagal sąrašus ar ypatingus leidimus. Kolonos, praeidamos pro tribūną, privalėjo bent jau žvaliai vieningai šaukti "valiooooooo!!!", o dar geriau - ir  mojuoti rankomis, gėlėmis ar vėliavėlėmis. To nedarantys ar darantys nederamai vėliau turėdavo rimtų nemalonumų. Apie laikotarpį sprendžiu iš to, kad tribūna dar  gana kukli ir abipus išrikiuoti kareiviai. Chruščioviniu periodu (t.y. po Stalino mirties) kareivai taip grandinėmis jau nestovėdavo, o tribūna buvo statoma iš surenkamų blokų, todėl didesnė ir puošnesnė... Na, ir aikštės vaizdas truputį pasikeitė. (2014)

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)