Laisvieji Kauno archyvai

*Neringa*: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai. Tais laikais „Orbitos“ stogeliai imitavo musmires, ji mums buvo pristatoma kaip „didelių vaikų“ atrakcionas. Kas belikdavo? Taip, lėtaeigė „Saulutė“. Mano ankstyvuose atsiminimuose parke vyko vaikų šventės, buvo galima nusipirkti cukraus vatos ir pajodinėti poniu. Kai į Kauną laikinai atsikraustė amerikietiški atrakcionai, protestuodama prieš norus eiti ten, kur daug brangiai kainuojančių klyksmų ir žaibuojančių lempelių, mama po ilgo laiko nusivedė į Vytauto parką. Sakė, trumpam. Jo tylumą sklaidė tik kartkartėmis pralekiantys lankytojų vairuojami automobiliukai. Tąkart litas laivelyje iš penkių minučių išaugo į vasaros valandą, į valias prisodrinusią paprasto vėjo džiaugsmo, kai nieko geresnio negalėjai tą akimirką rasti. Dabar dėkoju jai už neįtikėtiną kantrybę, stebint dukras nuo suolelio. Jau daugiau nei penketą metų kiekvieną pavasarį sugrįžtu. Kaskart atsivedu žmonių, kuriems apsilankymas tampa atradimu. Dabar atsiminimuose įstringa karuselės, pritaikytos mums, „dideliems“, daug neskubių pokalbių, savaitgaliais skambanti lietuviška estrada, kai mažoje scenoje šokių laukia senutės, iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Vytauto parką galima pavadinti maža visata, turinčia savo dvasią. Tik ja karūnuoju ne karuseles, jų senovinį stotą ar sulaukėjusią atmosferą, o dalį parko prižiūrinčią darbuotoją Reginą, kurios buvimą šioje erdvėje pamenu visada ir negaliu įsivaizduoti be jos. Tada pasisupimas atrodo tiesiog eilinis pasisupimas. Kažkokiu būdu ji užpildo erdvę. Net tada, kai oranžinplaukė ėmė nebeignoruoti balinančio laiko, išliko tokia pat žvitri: ant karuselių tapė boružes, atpažinusi imdavo švelniai priekaištauti („kodėl taip vėlai šiemet atėjote?“), kartais, paslapčia mirktelėjusi akimi, į „Orbitą“ laipindavo nemokamai. Sykį, kai atsivedžiau pulką užsieniečių, susijaudinusi pasakojo apie jaunystę, kaip Kauno botanikos sode nakčia pavyko pamatyti kartą per metus pražystančią Nakties Karalienę, kitąsyk apie tikrą pažinimo medį – šalia augantį riešutmedį ir voveres. Tada supranti, kad dalytis yra gerai. Tik kažkodėl į Parką nuolat sugrįžti kaip senas, šiek tiek nusikaltęs pažįstamas, nes vis per menkas suokalbininkas, kad visa tai ilgiau išliktų. Ši nuotrauka – Reginai. Nes visada norėjau padovanoti. (2014)

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

*Grafas*: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos. Įdomu, kad pirmą kartą ją matantys svečiai nelabai supranta kokia čia vieta, koks čia vaizdas. O tai yra Kauno centras sovietmečiu, 80-aisiais metais, - Janonio (Vienybės) aikštė ir ČDM - Karo Muziejaus kompleksas, vaizdas iš neįprastos žiūrėjimo krypties, t.y. nuo tuometinės Radijo gamyklos stogo/bokšto. Nuotraukos autorius - fotografas profesionalas, puikus spalvininkas Juozas Polis. Atgimimo laikotarpiu jis išleido keletą nuostabių spalvotų nuotraukų albumų apie Lietuvą. Gavau iš jo šią nuotrauką dovanų. Formatas - 60x50 cm.

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Greta:* VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai. VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi. Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO". Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti... Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai. Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :). Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvome dėl tėvynės“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų." (2019)

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

*Asija*: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis.

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).