Laisvieji Kauno archyvai

Laisvieji Kauno archyvai

5a
1989

Karo muz. sodelio rekonstrukcija


Kestutis Jakstas Aleksotas
 

Aleksotas


Kęstutis: „Augau Aleksote, S.

*Kęstutis*: „Augau Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Gyvenome kieme, kuriame stovėjo du namai ir vienuolika lietuvių šeimų. Tad vaikų buvo daug, kokie septyni panašaus amžiaus berniukai. Po pamokų kieme daugiausia žaisdavome futbolą. Vakare kieme vyresni žmonės susėsdavo grupelėmis ir lošdavo kortomis. Todėl mes turėdavome ieškoti kitos vietos. Netoli buvo aerodromas, didelės pievos, eidavome tenai. Žaisdavome visokiausius judrius žaidimus: tinklinį, krepšinį, futbolą... Aerodrome prie mūsų prisijungdavo ir kiti vaikai. Visi ėjome į 17-tą vidurinę mokyklą, vieni kitus pažinojome, ne taip, kaip dabar... Buvo laikas, kai S. Dariaus ir S. Girėno gatve nevažiuodavo autobusai. Naudodavomės funikulieriumi, nusileidę pėstute per tiltą eidavome į miestą. Kai buvau paauglys, jau eidavome į šokius Pergalės gamykloje, J. Gruodžio muzikos ir Medicinos seserų mokykloje prie Gertrūdos bažnyčios, Klamkėje – net nežinau, kodėl taip vadinome – prie Muzikinio teatro... 17-toje mokykloje taip pat būdavo šokiai, bet ne tokie įdomūs, nes ten įleisdavo tik mokinius. J. Gruodžio mokykloje visuomet grodavo gyvą muziką, kitur – įvairiai. Žiemą ateidavome su paltais. Turėdavome atsisegti ir parodyti, ar dėvime švarką ir ryšime kaklaraištį. Tuomet įleisdavo. Jeigu būdavai su megztiniu – ne. Eidavau į kino teatrą „Pašvaistė“, kuris stovėjo šalia bažnyčios. Ypač gražūs buvo spalvoti filmai „Vargdieniai“, „Paryžiaus katedra“, „Trys muškietininkai“. Į kiną eidavo labai daug žmonių. Į kavinę užsukdavau retai. Jų nebuvo tiek daug: „Metropolis“, „Tulpė“, „Orbita“. Tai suaugusių žmonių vietos. Nors atsimenu, kad kavinėje „Vakaras“ sukdavosi grindys. Studijų laikais eidavome į Spurginę šalia Senamiesčio, ten būdavo ir skanu, ir nebrangu. Vis dėlto, reikia įvertinti, kad lankymasis kavinėse labai priklausė nuo finansinės padėties. Pokario metais pinigų nebuvo. Būdami vaikai stovėdavome per naktį prie parduotuvės laukdami miltų, cukraus, duonos... Ryte ateidavo tėvai ir mus pakeisdavo. Žaisdavome futbolą prie aerodromo ir matydavome, kaip atvažiuoja duonos mašina. Mesdavome viską ir lėkdavome jos pirkti.“ (2019 m.)

Skaityti daugiau
1
1941 / 1949

Ąžuolynas


1 nuotrauka.Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.): Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais.

1 nuotrauka. *Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė (2014 m.):* Aš su mama Ąžuolyne, 1947 metais. Šalia pozuojantis vyras – tėčio bendradarbis, o tėtis mus fotografuoja.

Skaityti daugiau
...
 

Prieplauka


Audronė: „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka.

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

Skaityti daugiau
Bild 3
1996

Stepžukė


Saulė: baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą.

*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)

Skaityti daugiau
Remio kavines
1931

Laisvės alėjos kavinės


Ach, ta Laisvės alėja...

*Erikas Banys. Sezonas prasideda*

Skaityti daugiau
Juozas Polis Kauno centras
1970 / 1990

Nuo Prisikėlimo bažnyčios


Grafas: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos.

*Grafas*: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos. Įdomu, kad pirmą kartą ją matantys svečiai nelabai supranta kokia čia vieta, koks čia vaizdas. O tai yra Kauno centras sovietmečiu, 80-aisiais metais, - Janonio (Vienybės) aikštė ir ČDM - Karo Muziejaus kompleksas, vaizdas iš neįprastos žiūrėjimo krypties, t.y. nuo tuometinės Radijo gamyklos stogo/bokšto. Nuotraukos autorius - fotografas profesionalas, puikus spalvininkas Juozas Polis. Atgimimo laikotarpiu jis išleido keletą nuostabių spalvotų nuotraukų albumų apie Lietuvą. Gavau iš jo šią nuotrauką dovanų. Formatas - 60x50 cm.

Skaityti daugiau
IMG 3179
1996

"Paveikslinė"


D.B.: Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta.

*D.B.:* Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta. Mama pasakojo, kad vaikystėje ji mane čia gan dažnai atsivesdavo (tuos vizitus prisimenu lyg miražą … ), o salių prižiūrėtojos, anot jos, negalėdavo atsistebėti maža mergaite, kuri taip ilgai tyrinėdavo vieną eksponatą. Vėliau, kai jau tapau sąmoninga paauglė, į mūsų mokyklą (tikrai Dievo ir visų malonių pamirštą vietą) dirbti (?!) atvyko jaunas žavus architektas Marius, kuris ėmė dėstyti meno istorijos pamokas. Tada gal pirmą kartą supratau, kad yra tokia iki šiol nepažinta ir visai įdomi sritis. Taigi jis, būdamas entuziastingas ir iniciatyvus, nuvežė mus, grupelę mokinių į susitikimą su skulptoriumi Robertu Antiniu, vykusį Paveikslų galerijoje. Beveik nieko neatsimenu, išskyrus tai, kad Antinis tikrai puikus oratorius ☺ , bet šis vizitas turbūt taip pat pastūmėjo mane galutinio apsisprendimo link. Na, o kai vieną karštą vasarą įsidarbinau pirmojoje savo gyvenime darbovietėje ir tapau M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja, čia turėjau susitikti su būsima savo viršininke. Stovėjau prie didžiųjų Paveikslinės langų ir nenuleisdama akių ilgai žiūrėjau į Donelaičio g. Kaip ji atrodys? Kaip man seksis?… Tų jaudulio minučių nepamiršiu niekada. Na, ir - Paveikslinė, visų pirma, yra kavinė. Turbūt tai - didžiausias šio keisto pastato privalumas. Ir tai, kad ši vieta visiškai nepasikeitė turbūt jau kokį visą pusę šimto metų, atleistina tik jos kavinei… (2015)

Skaityti daugiau
...
 

Namas Laisvės al. 3


„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės.

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

Skaityti daugiau
1985 Laisves aleja 03
1994

Merkurijus


K.

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

Skaityti daugiau
2a
1990

Paminklo Leninui išmontavimas


Gintaras: "stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis...

*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)

Skaityti daugiau
32007
1997

Vytauto Didžiojo universitetas


Greta: VDU man - tai studijų metai.

*Greta:* VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai. VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi. Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO". Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti... Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai. Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :). Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Skaityti daugiau
Visi atsiminimai

Atminties vietos

2 projektai 138 23 maršrutai
bottom quote
Mūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.
Palik savo įrašą