Laisvieji Kauno archyvai

*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.  Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome.  Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“.  Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį.  Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)

"Muzikos klubas „Senas Stalčius“ (Laisvės al. 46 a.) veikė nuo 1995 m. kelerius metus. Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme.

*Elena*: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas. Likusieji tapo vaiduokliais arba juose plėtojama kitokia veikla”. Perskaičiau šiuos žodžius ir atmintyje išplaukė viena istorija. Nekantravau pabaigti skaityti, kad sužinočiau, kaip gi vadinosi tas mažas ir jaukus kino teatras, į kurį man pasisekė nueiti tik vieną kartą (kai po kurio laiko grįžau, kino teatro neberadau - jo vietoje buvo... teismas).

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

Gatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta.

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

*Neringa*: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai. Tais laikais „Orbitos“ stogeliai imitavo musmires, ji mums buvo pristatoma kaip „didelių vaikų“ atrakcionas. Kas belikdavo? Taip, lėtaeigė „Saulutė“. Mano ankstyvuose atsiminimuose parke vyko vaikų šventės, buvo galima nusipirkti cukraus vatos ir pajodinėti poniu. Kai į Kauną laikinai atsikraustė amerikietiški atrakcionai, protestuodama prieš norus eiti ten, kur daug brangiai kainuojančių klyksmų ir žaibuojančių lempelių, mama po ilgo laiko nusivedė į Vytauto parką. Sakė, trumpam. Jo tylumą sklaidė tik kartkartėmis pralekiantys lankytojų vairuojami automobiliukai. Tąkart litas laivelyje iš penkių minučių išaugo į vasaros valandą, į valias prisodrinusią paprasto vėjo džiaugsmo, kai nieko geresnio negalėjai tą akimirką rasti. Dabar dėkoju jai už neįtikėtiną kantrybę, stebint dukras nuo suolelio. Jau daugiau nei penketą metų kiekvieną pavasarį sugrįžtu. Kaskart atsivedu žmonių, kuriems apsilankymas tampa atradimu. Dabar atsiminimuose įstringa karuselės, pritaikytos mums, „dideliems“, daug neskubių pokalbių, savaitgaliais skambanti lietuviška estrada, kai mažoje scenoje šokių laukia senutės, iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Vytauto parką galima pavadinti maža visata, turinčia savo dvasią. Tik ja karūnuoju ne karuseles, jų senovinį stotą ar sulaukėjusią atmosferą, o dalį parko prižiūrinčią darbuotoją Reginą, kurios buvimą šioje erdvėje pamenu visada ir negaliu įsivaizduoti be jos. Tada pasisupimas atrodo tiesiog eilinis pasisupimas. Kažkokiu būdu ji užpildo erdvę. Net tada, kai oranžinplaukė ėmė nebeignoruoti balinančio laiko, išliko tokia pat žvitri: ant karuselių tapė boružes, atpažinusi imdavo švelniai priekaištauti („kodėl taip vėlai šiemet atėjote?“), kartais, paslapčia mirktelėjusi akimi, į „Orbitą“ laipindavo nemokamai. Sykį, kai atsivedžiau pulką užsieniečių, susijaudinusi pasakojo apie jaunystę, kaip Kauno botanikos sode nakčia pavyko pamatyti kartą per metus pražystančią Nakties Karalienę, kitąsyk apie tikrą pažinimo medį – šalia augantį riešutmedį ir voveres. Tada supranti, kad dalytis yra gerai. Tik kažkodėl į Parką nuolat sugrįžti kaip senas, šiek tiek nusikaltęs pažįstamas, nes vis per menkas suokalbininkas, kad visa tai ilgiau išliktų. Ši nuotrauka – Reginai. Nes visada norėjau padovanoti. (2014)

Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.

*Audronė:* „Prie Neries nevyko nieko įdomaus. Ten eidavome žvejot. Kol nepastatė Heso, būdavo gražūs, didingi ledonešiai. potvyniai. Bet per krantinę nesiliedavo, užliedavo tik tą stadioną, dabartinį parką. Ten buvo nuožulnus kraštas, nebuvo dabartinio pylimo. Kokio dydžio ledai būdavo! Žiemos kaip reikiant, pilną aikštę privaro ledų ir paskui jie tirpsta vos ne iki gegužės mėnesio.“ (2019)

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)