Laisvieji Kauno archyvai

Laisvės alėja

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Gercas:* „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių. Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai.“ (2018 m.)

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės. /.../ Tai buvo viena paskutinių užuobėgų normaliesiems; kainos sąlygiškai nedidelės, padavėjos pripratusios prie intelektualios publikos; /.../ tai buvo bene paskutinė užuobėga, kur galėjai šnekėti ir sutikti pažįstamų; visa kita alėjos dalis pasikeitė, užversta prabangiais restoranais nuvorišams, picerijomis, kur kainos trigubai didesnės nei Europoje ir siautėte ten siautėdavo verslininkai, politikai ir bankininkai. Ši vieta stebuklingai vis dar tebegyvavo, buvo paskutinė salelė, kur rinkdavosi bohema dar nuo dvidešimtųjų praėjusio amžiaus metų, kai šis miestas tebebuvo sostinė, čia lankydavosi pirmieji futuristai, ekspresionistai, paskutiniai simbolistai, magai, aktoriai; sovietiniais metais pervadinta, vis dėlto išliko ir čia /.../ konjaką su kava lupdavo tiek nomenklatūriniai rašytojai, tiek disidentai, tiek stribai, tiek buvę partizanai, buvę anglų šnipai, /.../ prie vieno stalelio gerdavo po penkiasdešimt su buvusiais enkavedistais; jie nebejautė neapykantos vieni kitiem. /.../ Šita kavinė buvo persisunkusi istorija, dėl to ji traukė muziejininkus čia leisti paskutinius centus“.

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Gražina ir Kazys Pietariai*: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis. Čia prabėgo visas mūsų gyvenimas, čia susipažinom, sukūrėm šeimą, auginom vaikus. Jaunystės metais po įvairių susitikimų ar švenčių grįždami su draugais namo per Karo muziejaus sodelį „jodavome“ ant liūtų. Tai buvo mūsų tradicija. Dabar nebejojame ant liūtų, tačiau praeidami būtinai paglostom jų karčius, paplekšnojam per nugarą. Mūsų anūkai taip pat pamėgo liūtus, dabar jau jie „joja“ ant jų džiugindami mus ir sukeldami malonius prisiminimus. Tikimės, kad liūtai dar ilgai bus Kauno puošmena ir kauniečių draugai." (2018 m.)

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)