Laisvieji Kauno archyvai

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

*Alvydas Vaitkevičius*: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

*Kęstutis*: „Augau Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Gyvenome kieme, kuriame stovėjo du namai ir vienuolika lietuvių šeimų. Tad vaikų buvo daug, kokie septyni panašaus amžiaus berniukai. Po pamokų kieme daugiausia žaisdavome futbolą. Vakare kieme vyresni žmonės susėsdavo grupelėmis ir lošdavo kortomis. Todėl mes turėdavome ieškoti kitos vietos. Netoli buvo aerodromas, didelės pievos, eidavome tenai. Žaisdavome visokiausius judrius žaidimus: tinklinį, krepšinį, futbolą... Aerodrome prie mūsų prisijungdavo ir kiti vaikai. Visi ėjome į 17-tą vidurinę mokyklą, vieni kitus pažinojome, ne taip, kaip dabar... Buvo laikas, kai S. Dariaus ir S. Girėno gatve nevažiuodavo autobusai. Naudodavomės funikulieriumi, nusileidę pėstute per tiltą eidavome į miestą. Kai buvau paauglys, jau eidavome į šokius Pergalės gamykloje, J. Gruodžio muzikos ir Medicinos seserų mokykloje prie Gertrūdos bažnyčios, Klamkėje – net nežinau, kodėl taip vadinome – prie Muzikinio teatro... 17-toje mokykloje taip pat būdavo šokiai, bet ne tokie įdomūs, nes ten įleisdavo tik mokinius. J. Gruodžio mokykloje visuomet grodavo gyvą muziką, kitur – įvairiai. Žiemą ateidavome su paltais. Turėdavome atsisegti ir parodyti, ar dėvime švarką ir ryšime kaklaraištį. Tuomet įleisdavo. Jeigu būdavai su megztiniu – ne. Eidavau į kino teatrą „Pašvaistė“, kuris stovėjo šalia bažnyčios. Ypač gražūs buvo spalvoti filmai „Vargdieniai“, „Paryžiaus katedra“, „Trys muškietininkai“. Į kiną eidavo labai daug žmonių. Į kavinę užsukdavau retai. Jų nebuvo tiek daug: „Metropolis“, „Tulpė“, „Orbita“. Tai suaugusių žmonių vietos. Nors atsimenu, kad kavinėje „Vakaras“ sukdavosi grindys. Studijų laikais eidavome į Spurginę šalia Senamiesčio, ten būdavo ir skanu, ir nebrangu. Vis dėlto, reikia įvertinti, kad lankymasis kavinėse labai priklausė nuo finansinės padėties. Pokario metais pinigų nebuvo. Būdami vaikai stovėdavome per naktį prie parduotuvės laukdami miltų, cukraus, duonos... Ryte ateidavo tėvai ir mus pakeisdavo. Žaisdavome futbolą prie aerodromo ir matydavome, kaip atvažiuoja duonos mašina. Mesdavome viską ir lėkdavome jos pirkti.“ (2019 m.)

*Liucija: *prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti. Tais laikais abi labai mėgom keramikos gaminius, pirkdavom vazas, parsiveždavom iš kitų respublikų kokią nors vazelę sau ir draugei dovanų. Tais laikais savaitgaliais sielos penas mums buvo tik parodų salės arba teatras. Ir savo vaikus ten vesdavome. Laikams pasikeitus, atsirado įvairiausių kitokių renginių, galimybė keliauti po kitas šalis, tad paveikslų galerija tapo retokai belankoma. (2015)

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Mindaugas Kavaliauskas: "Tai buvo mitingas Kovo 11-osios akto palaikymui ir mūsų vienybės pademonstravimas."

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žėkaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė.

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)

*Indrė Žakevičienė:* Neabejotinai įsimintiniausias man buvo 1989 m. vasario 16-osios minėjimas Santakos stadione ir Baltijos kelio „analogas“ prieš 25 metus Karo muziejuje. Į patį Baltijos kelią mus vežusi mašina pastrigo pusiaukelėje, vairuotojas susinervino, nusispjovė, apsisuko, atgabeno mus atgal į Kauną ir paleido; pėsčios laiku spėti ten, kur reikia, niekaip nebegalėjom, iš nevilties nuėjom į Karo muziejų ir ten radom į mus panašių žmonių būrį; susikibom už rankų prie Amžinosios ugnies, žmonės buvo atsinešę radiją, „paleidom“ visu garsu ir klausėmės transliacijos iš tikro Baltijos kelio. (2014)

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.