Laisvieji Kauno archyvai

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

**Liucija:* *atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.

*Arkadijus Vinokuras („Company“ narys) teigė:* Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu“, Miesto sodas tapo „atviro laisvės troškimo simboliu“, „antikonformizmo salele“, o pats hipių judėjimas buvo svarbus laisvės proveržio fenomenas sovietmečio Kaune bei Lietuvoje. (Kam priklauso R. Kalantos fakelas? Prieiga per internetą: http://www.vinokuras.lt/kam-priklauso-r-kalantos-fakelas/)

*Gintaras Vitulskis*: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą "Tarzanas" su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą "Spartakas" su Kirk Douglas ar "Kleopatrą" su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...

*Liucija ir Daiva*: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...

1 nuotrauka Povilas ir Vanda Tarnauskai, restorano "Versalis" akcinininkai, su dukra Karo muziejaus sodelyje. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).