Laisvieji Kauno archyvai

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

*Audronė*: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas. Papuoliau į visai kitą aplinką. Iki 1953 m. augau Žaliakalnyje, ten – žalia, gražu, o čia papuoliau tiesiai ant bruko. Bet žinot, kaip vaikui – labai greitai viskas pasikeitė. Kiemai – pilni vaikų, butai buvo komunaliniai, tai tų šeimų – daug, vaikų – daug; nesudarė man jokio didelio skirtumo. Tik tas, kad Nemunas šalia. Buvo daug draugų, daug šurmulio. Kai paskaičiuoju, kažkur apie trisdešimt kieme. O dabar nė vieno nėra. Žaidimai būdavo labai šaunūs: aišku, policininkai ir vagys – ir apimdavo visą pusę senamiesčio: pilį; eidavom nuo vieno turgaus iki kito turgaus. Senamiesty jų buvo trys: vienas, kur dabar prie Pilies autobusų aikštelė, stotis; kitas, žuvies turgus skvere – ten, kur dabar pastatyti namai; ir trečiasis – Gertrūdos ir Gimnazijos gatvių kampe. Iki dabar Rotušė pakeitė savo veidą tris kartus. Pirmiausia buvo smėlėta didelė aikštė. Priešais Jėzuitų gimnaziją buvo slėptuvės, turbūt likusios nuo Pirmo pasaulinio karo. Slėptuvės ir purvina, medžiais apsodinta aikštė. Vėliau dalį medžių panaikino, dalį – pasodino ir padarė vidury didžiulę klombą, pačioje Rotušės aikštės viduryje. Į ją takai ėjo nuo kiekvieno kampo - tokia žvaigždės forma. Buvo suoliukai, aišku, buvo ir pavėsio. Po to išklojo šitą grindinį. Tai – jau trečias Rotušės vaizdas. Pati Rotušės aikštė buvo, galima sakyti, ketvirtas turgus. Aikštėje buvo priemiestinė autobusų stotis, aplinkui visur stodavo autobusai. Ties kiekvienu kampu stovėjo po gazirovkės vežimėlį, kaip mes sakydavome. Prekyba vykdavo iš rankų. Kur dabar stovi Maironio paminklas, buvo benzino kolonėlė. Maironio name, pirmame aukšte, buvo vaikų darželis. Aš jo nelankiau, bet daug mano klasiokų lankė.

*Audronė:* „Katedros šventorius buvo atskirtas plačia tvora, viduje buvo parduotuvytės. Smetonos laikais, pasakojo, buvo vien tiktai religinė atributika, o tuomet, žinau, ir mūsų namų valdybos poskyris. Ir įėjimas iš kampo, didžiuliai vartai. Šaligatvis daug mažesnis, Vilniaus gatvė – tokia suspausta, bet judėjimas vyko ir autobusais, ir priešpriešinis. Eismą uždarė gal 1973 m. Buvo keista.“ (2019)

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

*Gercas:* „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką. Turėjo būti dainų rusų, lietuvių kalbomis. Saviveikla buvo leidžiama, bet aš beveik garantuotas, kad joje buvo infiltruotų žmonių. Režisierius Judelis Rondaris sugalvojo sukurti dramą žydų (jidiš) kalba ir jam reikėjo žmonių, kurie moka žydiškai (jidiš). Aš visai neblogai kalbėjau žydiškai ir man patiko vaidinti. Vaidinome „Shalom Aleichem“ pastatymą. Mums pavydėjo šokėjos, dainininkai, jie norėjo daugiau dainuot, daugiau šokt. Jie mūsų dramą kiek priešiškai sutiko, bet kauniečiams ji labai patiko. Ateidavo ne tik žydai, bet ir lietuviai, ypač mišrios šeimos. Mišrių šeimų tarp mūsų yra tikrai nemažai.“ (2018 m.)

*Asija*: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke. Trys mokyklos buvo išsidėsčiusios aplink kapines ir mes dar būdami mokiniai viską matėme iš labai arti. Paaugliai vaikinai negalėjo praleisti tokio įvykio. Ėmė raustis po kapus, į pamokas atsinešdavo kaulų, taip gąsdindavo mergaites. Drąsesni lįsdavo gilyn į kapus. Susiradę kokių nors smulkmenų – kryželį, žiedą – viešai demonstruodavo. Tai buvo bene baisiausias Kauno miesto laikotarpis. Šis įvykis suvienijo mus su lietuviais“ (2017).

Daiva Citvarienė. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse

*Pastorius Vladimiras Sereda:* "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu. /.../ Sovietų valdžia jį (bažnyčios pastatą) perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol". (2014)

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

*Gintaras Vitulskis:* "Šios nuotraukos yra iš ketvirtojo XX a.dešimtmečio, viena vaizduoja jachtininkų ( o gal jūrų skautų ) šventinę rikiuotę žvelgiant nuo Aleksoto pusės, o kita - į Aleksoto pusę. 1932 m. jachtklubas įsikuria prie Aleksoto tilto ant pontonų plaukiančiame pastate, vadinamoje brandvachtoje. Joje buvo administracijos ir restorano patalpos, rūbinės sportininkams. Vėliau šis pastatas buvo pavadintas "Perkūno" jachtklubu." (2014)

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.