Laisvieji Kauno archyvai

*Gintaras Vitulskis*: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą "Tarzanas" su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą "Spartakas" su Kirk Douglas ar "Kleopatrą" su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

(Saulius Eduardas Pauliukonis - Šiaulių dramos teatro aktorius, buvęs Kauno Pantomimos trupės aktorius, dirbęs Kauno dramos teatre su režisieriumi A. Jurašu, Kauno muzikiniame teatre).

Skulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žėkaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė.

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. 

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.