Alma: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.
*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m. Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome. Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“. Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį. Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)
Skaityti daugiauLiucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.
*Liucija ir Daiva*: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai. Pamenu, Čiurlionio šimtmečio metais važinėjome su spektakliu po Lietuvą. Buvome penkiolikos. Grįždavome naktį, bėgdavome nuo Panemunės tilto iki namų, o išsigandusios mamos su naktiniais marškiniais laukdavo prie laiptinių. Kitą dieną – į mokyklą, nueiname ten – gauname barti, kad pasidažiusios. Nesvarbu, kad bandėme tą baisų, smirdantį grimą valyti, jis vis tiek likdavo...
Skaityti daugiauElvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę.
Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę. Atgavus nepriklausomybę miestelis buvo perduotas Ryšių ir informacijos ministerijai, vėliau Kauno radijo centrui, kuris teritoriją išnuomojo akcinei bendrovei „Statyba“. Mano vyras ten dirbo. Sovietmečiu buvo KGB padalinys. Linksmakalnyje gyveno labai daug išsilavinusių moterų, jos dirbdavo vertėjomis – prancūzų, anglų kalbos. Šifruodavo tarpvalstybinius reikalus. Kariškiai mus vadino pirmaisiais okupantais – mūsų, pirmųjų gyventojų buvo apie šešis. Nepaisant to, jie buvo labai mandagūs žmonės... Puikiai pamenu dieną, kai išlydėjome kariškius ir jų vadą iš Linksmakalnio. Tai buvo 1993 m. birželio 16 d. 13:45 val. Už vartų kelios volgos sustojo. Kariškiai iššovė šampano butelį ir jo išgėrė. Aplaistė savo kelionę. Ta diena man nepamirštama. Kai išvažiavo pro vartus, stovėjome gatvėje. Mūsų buvo kokie aštuoni žmonės. Nedrįsome įeiti į nei vienus namus. Buvo įtarimas, kad kas nors gali susprogti. Nesijautėme saugiai ir jaukiai. Tuo metu kitur Lietuvoje gal ir buvo saugu. Nors, kita vertus, tada juk prasidėjo banditizmo laikai. Kariškiai viską paliko labai švariai, bet Linksmakalnis atrodė niūriai. Jų buvo apie 1000, o butų apie 300. Čia gyventi liko 75 šeimos. Jiems juk buvo baisu. Mano vyras važiuodavo jų guosti. Gerai pamenu, kasdien nuo 16 val. iki 21 val. su jais bendraudavo. Kalbėdavo apie tai, kaip dabar viskas bus. Daugiausia pas jį ateidavo moterys. Bijojo, kad lietuviai sargai jas muš, terorizuos. Kai kurie žmonės pirmąjį rudenį po kariškių išvykimo net nedegindavo šviesos. Įsivaizduokite, eini Žaliąja gatve – namų langai užkalti lentomis, apšvietimas dega neilgai. Nejauku. Kaip Čečėnijoje. Tuo metu mes vieninteliai turėjome telefoną. Jei kas susirgdavo, ar kildavo gaisras – visi bėgdavo pas mus. Pamažu jie išvažiavo, dabar likusios kokios septynios mišrios šeimos. Lietuvė žmona ir vyras rusas. Būdavo etapų, kai gyvendavome be šildymo. Tik su elektriniais šildytuvais, bet skaitikliai neatlaikydavo. Vanduo irgi tik šaltas bėgdavo – savaitgaliais važiuodavome maudytis į Kauną. Buvome altruistai, dirbome be pinigų ir gyvenome tikrai prastai. Dabar taip nesutikčiau. Tada kitaip atrodė. Dabar viskas tik „sau“, o anksčiau nesuskųsdavome. Dar ilgai laukėme sprogimų. Saugumo jausmas atėjo gerokai vėliau, gal po kokių trejų, ketverių metų, kuomet į gyvenvietę atvažiavo daugiau žmonių ir apsigyveno butuose. Prasidėjo intensyvus darbas, užsimiršome... 1996 m. Linksmakalnyje atidaryta mokykla – tada joje buvo tik penki pirmokėliai...“ (2019 m.)
Skaityti daugiauVaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.
Skaityti daugiauGalina: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje.
*Galina*: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje. Vykdavo šventė, vaikų aplankyti ateidavo Kalėdų Senelis. Gyvenome visai netoli, S. Neries gatvėje (dabar – V. Putvinskio g.) ir papuoštą eglutę matydavome pro savo namų langus. Visada būdavo puošiama gyva eglutė, o šalia jos stovėjo ir ponas Leninas, į mūsų buto langus atsukęs užpakalį..." (2017)
Skaityti daugiauAleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.
*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…
Skaityti daugiauGintaras: "stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis...
*Gintaras: *"stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis... tyliai verkė. Nors visus buvo apėmusi džiugi nuotaika, bet pažvelgęs į juos pajutau gailestį: juk visą gyvenimą juo buvo taip tikėta, o dabar prieš jų akis atsivėrė tuštuma..." (2014)
Skaityti daugiau„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių.
„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių. 1938 metais gimęs, trijų ketverių penkerių metų bamblys – kas gi tokio peliuko galvoj galėjo įstrigti? Ugnis? Sprogimas? Gaisrų pašvaistės? Ir vis dėlto šį tą prisimena: ant aukšto kalno – minia žmonių, visi tyli, visi žiūri į žemumą, į tolimą duobę, kurioje kažkas liepsnoja, virsta dūmais, bet neįžvelgsi kas (dabar Tadas jau žino: tai liepsnojo Kauno Slabados rajonas, vokiečių paverstas getu ir sudegintas, tame priemiesčio kampe glaudėsi ir jo tėvų namelis, o tie ant aukšto kalno stovintys žmonės, tos raudančios moterys – tai Slabados gyventojai, išvaryti iš savųjų gūžtų kaip stovi – visiems jiems teko viską pradėti nuo pradžios: ir butelius susirasti, ir baldelius susikalti, ir vėl iš naujo išmokti gyventi, mylėtis, daryti vaikus, o laikui bėgant ir vagiliauti, ir apgaudinėti), tik kruvina pašvaistė ant žmonių veidų, kruvinos kibirkštys raudančių moterų ašarose“.
Skaityti daugiauKęstutis: „Augau Aleksote, S.
*Kęstutis*: „Augau Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje. Gyvenome kieme, kuriame stovėjo du namai ir vienuolika lietuvių šeimų. Tad vaikų buvo daug, kokie septyni panašaus amžiaus berniukai. Po pamokų kieme daugiausia žaisdavome futbolą. Vakare kieme vyresni žmonės susėsdavo grupelėmis ir lošdavo kortomis. Todėl mes turėdavome ieškoti kitos vietos. Netoli buvo aerodromas, didelės pievos, eidavome tenai. Žaisdavome visokiausius judrius žaidimus: tinklinį, krepšinį, futbolą... Aerodrome prie mūsų prisijungdavo ir kiti vaikai. Visi ėjome į 17-tą vidurinę mokyklą, vieni kitus pažinojome, ne taip, kaip dabar... Buvo laikas, kai S. Dariaus ir S. Girėno gatve nevažiuodavo autobusai. Naudodavomės funikulieriumi, nusileidę pėstute per tiltą eidavome į miestą. Kai buvau paauglys, jau eidavome į šokius Pergalės gamykloje, J. Gruodžio muzikos ir Medicinos seserų mokykloje prie Gertrūdos bažnyčios, Klamkėje – net nežinau, kodėl taip vadinome – prie Muzikinio teatro... 17-toje mokykloje taip pat būdavo šokiai, bet ne tokie įdomūs, nes ten įleisdavo tik mokinius. J. Gruodžio mokykloje visuomet grodavo gyvą muziką, kitur – įvairiai. Žiemą ateidavome su paltais. Turėdavome atsisegti ir parodyti, ar dėvime švarką ir ryšime kaklaraištį. Tuomet įleisdavo. Jeigu būdavai su megztiniu – ne. Eidavau į kino teatrą „Pašvaistė“, kuris stovėjo šalia bažnyčios. Ypač gražūs buvo spalvoti filmai „Vargdieniai“, „Paryžiaus katedra“, „Trys muškietininkai“. Į kiną eidavo labai daug žmonių. Į kavinę užsukdavau retai. Jų nebuvo tiek daug: „Metropolis“, „Tulpė“, „Orbita“. Tai suaugusių žmonių vietos. Nors atsimenu, kad kavinėje „Vakaras“ sukdavosi grindys. Studijų laikais eidavome į Spurginę šalia Senamiesčio, ten būdavo ir skanu, ir nebrangu. Vis dėlto, reikia įvertinti, kad lankymasis kavinėse labai priklausė nuo finansinės padėties. Pokario metais pinigų nebuvo. Būdami vaikai stovėdavome per naktį prie parduotuvės laukdami miltų, cukraus, duonos... Ryte ateidavo tėvai ir mus pakeisdavo. Žaisdavome futbolą prie aerodromo ir matydavome, kaip atvažiuoja duonos mašina. Mesdavome viską ir lėkdavome jos pirkti.“ (2019 m.)
Skaityti daugiau"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A.
"Pirmieji Ramovės rūmai tarpukario Kaune buvo įrengti nežinomo autoriaus suprojektuotame dviaukščiame pastate Laisvės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvės kampe (šiuo metu pastate įsikūrusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga). Kaunui tapus Laikinąja sostine prireikė naujų reprezentacinių erdvių, kur galėtų skleistis kultūrinis bendravimas, tad 1930 m. karininkų iniciatyva priimtas sprendimas statyti naujus Ramovės rūmus. Kauno įgulos karininkų ramovės renginiuose dalyvavo išskirtinė publika, dalis kurios, kaip ir būdinga bohemai, bendravo kaip atskira bendruomenė, turėjusi savitą ideologiją ir įpročius.
Skaityti daugiauAlvydas (50): mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną...
*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)
Skaityti daugiauRūta: „1958 m.
*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)
Skaityti daugiauAtminties vietos
2 projektai 138 23 maršrutaiMūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.Palik savo įrašą