Laisvieji Kauno archyvai

*Alvydas Vaitkevičius:* Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų... Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07). Aišku, jie jokiu būdu nebuvo džiaugsmingi ar laisvanoriški - privaloma tvarka į juos turėjo eiti tiek darbininkai, tiek tarnautojai, studentai ir moksleiviai. Ikibrežneviniu periodu prievarta buvo visuotinas nerimas "turėti reikalų per valdiškus namus", vėliau palaipsniui buvo derinama "botago ir saldainio" metodika, t.y. "valdiškų namų" grėsmė ženkliai sumažėjo, bet darbininkams pradėta mokėti pinigais už dalyvavimą parade (tai buvo neofialu, žinoma). Tuometinėje Janonio aikštėje prieš kelias dienas buvo statoma medinė tribūna, kurioje šventės dieną stovėdavo partijos bei Vykdomojo Komiteto funkcionieriai, mosuodami rankomis praeinantiems demonstrantams, buvo "šventiškai" sutvarkoma ir papuošiama aplinka. Šventės dieną kvartalo spinduliu aplink trubūna buvo išstatoma apsauga ir draudžiamas betkoks judėjimas, pėsčiuosius praleisdavo tik pagal sąrašus ar ypatingus leidimus. Kolonos, praeidamos pro tribūną, privalėjo bent jau žvaliai vieningai šaukti "valiooooooo!!!", o dar geriau - ir  mojuoti rankomis, gėlėmis ar vėliavėlėmis. To nedarantys ar darantys nederamai vėliau turėdavo rimtų nemalonumų. Apie laikotarpį sprendžiu iš to, kad tribūna dar  gana kukli ir abipus išrikiuoti kareiviai. Chruščioviniu periodu (t.y. po Stalino mirties) kareivai taip grandinėmis jau nestovėdavo, o tribūna buvo statoma iš surenkamų blokų, todėl didesnė ir puošnesnė... Na, ir aikštės vaizdas truputį pasikeitė. (2014)

Čiuožykla priešais KKI buvo numylėta Žaliakalnio jaunimo vieta

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Solveiga Lukminaitė*: Ryškiausi prisiminimai susiję su jau nuo mažumės mano pamėgtomis Kauno vietomis, o ypač su Kauno jachtklubu. Į jį vaikystėje dažnai keliaudavau pasivaikščioti kartu su tėvais. Mėgdavau apžiūrinėti jachtas... Kas kartą vaikišką susižavėjimą keldavo jachta, pavadinta mano vardu. Nors šiuo metu šioje vietoje tenka apsilankyti rečiau, tačiau visada sukyla prisiminimai ir apima nostalgija, jei tik kada užsukame į jachtklubą. (2014)

*Alvydas (50):* mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną... Ten ir pasidarėme keletą fotografijų...:) (2014)

*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines. Vieną rytą mane sustabdė kažkoks raudonskruostis. Sako – negalima, eik aplink. Kaip tai negalima? – paklausiau. O jis kaip užbliovė ant manęs! Aš tau sakau dink iš čia, negalima, praėjimo nėra! Tada žiūriu, stovi kranas, technika, kala, ardo... Griovė paminklą „Žuvome dėl tėvynės“. Jaučiausi žiauriai, norėjau ką nors padaryti, bet negalėjau... Kai vakare atėjau pažiūrėti, viskas buvo kaip nušluota, paminklo beveik jokių pėdsakų." (2019)

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

*Gintaras Vitulskis:* Pirmoji pergalė. XX a. pabaigoje iškilo pavojus XV a. statytai šv. Gertrūdos gotikinei bažnyčiai, kuri buvo ne tik paversta sandėliu, bet ją buvo sumanyta, vaizdžiai sakant, uždaryti į "maišą", užstatant kelių aukštų pastatu nuo J. Gruodžio gatvės pusės. 1988 m. buvo sparčiai pradėta ant šalia bažnytėlės buvusių XV-XVIII a. kapinių statyti LKP Požėlos rajono komitetui skirtą pastatą. Kaulus - į sąvartyną, o bažnytėlė tyliai bus nugriauta. Bet čia prasidėjęs viešumas (Gorbačiovo "glasnost") ir sukilusi kauniečių pilietinė savimonė neleido įvykdyti šių užmačių. Po ilgos kovos buvo pasiekta pergalė: statyba buvo sustabdyta ir nebaigtas pastatas nugriautas. 1989 m. spalio mėn. darytose nuotraukose matome šv. Gertrūdos bažnytėlę ir baigiamą nugriauti pastatą. Trečioji fotografija daryta 2014 m. rugsėjo mėn. (2014).

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas. Tu išsigelbėjai, Ervinai! Būk pasveikintas laisvoje mažytėje ir dar neparudavusioje valstybėje! Argi čia tau blogiau negu Šveicarijoje? Nepraeis fašistų tankai! Jiems už pečių Soboro kupolas, valdžios įstaigų ir bankų stogai, virš alėjos kampo iškilęs jugendo stiliaus bokštelis. Ties juo nusileidęs Laisvės alėjon, tuojau pat atsidurtum tarp krautuvių, automobilių, afišų stulpų, įsimaišytum į jidiš, lietuvių, o gal ir pabėgėlių lenkų bei vokiečių kalbos šurmulį, akcentuojamą dykinėtojo pasivaikščiojimų lazdelės, perveriamą skardaus vaikiško šūksnio nuo kino laiptų. /.../ Lilė, palenkusi galvą prie Ervino peties, nusisukusi nuo pypkės dūmo ir sustūmusi antakius, į akis šviečiant saulei, bet – neabejotinai susižavėjusi panorama ir žvilgsniu atsidavusi to ryto nuotaikai. Ervinas Gastas, pasišiaušęs ir aukštai iššokusiais antakiais, išbaigiančiais vizijų pakylėto žmogaus portretą, iškeitęs načių ruporais griaudėjantį Berlyną į santūriai besišnekučiuojantį Kauną. Jam jau viskas gražu, viskas miela“.

Kauniečių prisiminimai apie Ąžuolyno parką. Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.