Laisvieji Kauno archyvai

Namas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius

*Grafas*: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos. Įdomu, kad pirmą kartą ją matantys svečiai nelabai supranta kokia čia vieta, koks čia vaizdas. O tai yra Kauno centras sovietmečiu, 80-aisiais metais, - Janonio (Vienybės) aikštė ir ČDM - Karo Muziejaus kompleksas, vaizdas iš neįprastos žiūrėjimo krypties, t.y. nuo tuometinės Radijo gamyklos stogo/bokšto. Nuotraukos autorius - fotografas profesionalas, puikus spalvininkas Juozas Polis. Atgimimo laikotarpiu jis išleido keletą nuostabių spalvotų nuotraukų albumų apie Lietuvą. Gavau iš jo šią nuotrauką dovanų. Formatas - 60x50 cm.

*Gintaras Vitulskis:* Pirmoji pergalė. XX a. pabaigoje iškilo pavojus XV a. statytai šv. Gertrūdos gotikinei bažnyčiai, kuri buvo ne tik paversta sandėliu, bet ją buvo sumanyta, vaizdžiai sakant, uždaryti į "maišą", užstatant kelių aukštų pastatu nuo J. Gruodžio gatvės pusės. 1988 m. buvo sparčiai pradėta ant šalia bažnytėlės buvusių XV-XVIII a. kapinių statyti LKP Požėlos rajono komitetui skirtą pastatą. Kaulus - į sąvartyną, o bažnytėlė tyliai bus nugriauta. Bet čia prasidėjęs viešumas (Gorbačiovo "glasnost") ir sukilusi kauniečių pilietinė savimonė neleido įvykdyti šių užmačių. Po ilgos kovos buvo pasiekta pergalė: statyba buvo sustabdyta ir nebaigtas pastatas nugriautas. 1989 m. spalio mėn. darytose nuotraukose matome šv. Gertrūdos bažnytėlę ir baigiamą nugriauti pastatą. Trečioji fotografija daryta 2014 m. rugsėjo mėn. (2014).

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius. 2015 m.

*Audronė:* „Katedros šventorius buvo atskirtas plačia tvora, viduje buvo parduotuvytės. Smetonos laikais, pasakojo, buvo vien tiktai religinė atributika, o tuomet, žinau, ir mūsų namų valdybos poskyris. Ir įėjimas iš kampo, didžiuliai vartai. Šaligatvis daug mažesnis, Vilniaus gatvė – tokia suspausta, bet judėjimas vyko ir autobusais, ir priešpriešinis. Eismą uždarė gal 1973 m. Buvo keista.“ (2019)

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

"Muzikos klubas „Senas Stalčius“ (Laisvės al. 46 a.) veikė nuo 1995 m. kelerius metus. Klubas įkurtas sovietmečiu veikusio „Laisvės“ kino teatro patalpose (tarpukariu – „Forum“). Tai yra puikus specifinės Laisvės alėjos architektūros pavyzdys – visuomeninės funkcijos pastatas, suprojektuotas vidiniame kieme.

**Liucija:* *atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

*Arūnas*: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė. Man pavyko rasti kelias nuotraukas. Labai džiugu, kad jose nufotografuoti asmenys ir šiandien yra gyvi ir sveiki. Kaip ir liūtai. Pirmoji nuotrauka daryta 1956 m. Iš kairės - aš, mano pusbrolis Vytautas, pusseserė Laimutė ir sesuo Rūta. Antroji fotografuota 1969 m. pavasarį. Studijuodami Kauno politechnikos institute buvome sukūrę big bito grupę „Meteorai“ ir prieš kelionę į užsienį sugalvojome reklamai nuotraukas pasidaryti mums brangiame ir įdomiame Karo muziejaus sode. Iš kairės - aš, klavišiniai, būgnininkas Antanas Mačys, gitaristai ir vokalistai Gerardas Balaišis ir Jonas Toleikis. Kai kurie su muzika neatsisveikino ir iki šių dienų. O tais laikais mes visi norėjome būti bitlais. Buvome nerimstantys. Todėl siunčiu dar vieną, nors ir be liūtų nuotrauką. kurioje užfiksuotas bandymas panaudojant vieną iš muziejaus patrankų apšaudyti KPI centrinius rūmus...“ (2018 m.)

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)