Laisvieji Kauno archyvai

Vytauto kalnas ir parkas mena tuos laikus, kai 1362 m. kryžiuočiai laikė apgulę Kauno pilį, o nepilnametis Kęstučio sūnus Vytautas jodinėjo dabartiniame Vytauto kalne su savo kariuomenės būriu, ieškodamas progos padėti savo broliui Vaidotui.

*Justė**:* "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

*Markas Zingeris. „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ (2000) [1]*

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą. Mūsų buto langai išėjo į apendiksą. Pro langą mačiau, kad eismas sustabdytas, žmonėms nebeleidžia pereiti gatvės nei nusileisti Parodos gatve. Atvažiavo sunkvežimis. Buvo tamsu, daug policijos. Mačiau, kaip užmetė virves, patraukė ir nugriovė. Likučius sukėlė į sunkvežimį. Policininkas stovėjo net prie mūsų kiemo vartų." (2019 m.)

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

*Indrė Žakevičienė:* Neabejotinai įsimintiniausias man buvo 1989 m. vasario 16-osios minėjimas Santakos stadione ir Baltijos kelio „analogas“ prieš 25 metus Karo muziejuje. Į patį Baltijos kelią mus vežusi mašina pastrigo pusiaukelėje, vairuotojas susinervino, nusispjovė, apsisuko, atgabeno mus atgal į Kauną ir paleido; pėsčios laiku spėti ten, kur reikia, niekaip nebegalėjom, iš nevilties nuėjom į Karo muziejų ir ten radom į mus panašių žmonių būrį; susikibom už rankų prie Amžinosios ugnies, žmonės buvo atsinešę radiją, „paleidom“ visu garsu ir klausėmės transliacijos iš tikro Baltijos kelio. (2014)

*Alvydas Vaitkevičius*: trumpai apie S. Nėries paminklą - aš puikiausiai atsimenu, kada jis tenai stovėjo. Teko pasitikslinti datas ir faktus - 1945 m.birželio pabaigoje buvo išleistas paskutinis rašytojos eilėraščių rinkinys - ,,Lakštingala negali nečiulbėti“. Būdama jau ligoninėje poetė dar spėjo juo pasidžiaugti. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje Salomėja Nėris mirė, o jau liepos 9 d. įvyko laidotuvės Kaune. Poetė buvo  palaidota Istorinio muziejaus sodelyje. 1998 m. poetės palaikai iš Istorijos muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Teigiama, kad fotografas Romas Juškelis yra vienintelis, įamžinęs poetės palaikų perlaidojimą.

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas. Tu išsigelbėjai, Ervinai! Būk pasveikintas laisvoje mažytėje ir dar neparudavusioje valstybėje! Argi čia tau blogiau negu Šveicarijoje? Nepraeis fašistų tankai! Jiems už pečių Soboro kupolas, valdžios įstaigų ir bankų stogai, virš alėjos kampo iškilęs jugendo stiliaus bokštelis. Ties juo nusileidęs Laisvės alėjon, tuojau pat atsidurtum tarp krautuvių, automobilių, afišų stulpų, įsimaišytum į jidiš, lietuvių, o gal ir pabėgėlių lenkų bei vokiečių kalbos šurmulį, akcentuojamą dykinėtojo pasivaikščiojimų lazdelės, perveriamą skardaus vaikiško šūksnio nuo kino laiptų. /.../ Lilė, palenkusi galvą prie Ervino peties, nusisukusi nuo pypkės dūmo ir sustūmusi antakius, į akis šviečiant saulei, bet – neabejotinai susižavėjusi panorama ir žvilgsniu atsidavusi to ryto nuotaikai. Ervinas Gastas, pasišiaušęs ir aukštai iššokusiais antakiais, išbaigiančiais vizijų pakylėto žmogaus portretą, iškeitęs načių ruporais griaudėjantį Berlyną į santūriai besišnekučiuojantį Kauną. Jam jau viskas gražu, viskas miela“.

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

*Rimantas*: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų. Nuo vaikystės mėgau fotografuoti, dažnai lankydavomės Karo muziejaus sodelyje ir čia padariau jos, erzinančios liūtus, nuotrauką. Dirbau Spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje, kuri restauravo architektūros, istorijos paminklus. Tarp daugelio restauruotų, konservuotų architektūros paminklų Lietuvoje, teko prisidėti ir tvarkant Čiurlionio dailės ir Karo muziejų pastatų fasadus ir interjerus. Jūsų parodyta iniciatyva privertė pasirausti po senus fotografijos archyvus. Ieškodamas šios nuotraukos perverčiau fotografijas ir skaidres, kuriose užfiksuota Liaudies buities muziejaus statyba, Kauno rotušės, Rotušės a. pastatų restauracija, Perkūno namų, Vytauto bažnyčios smailės atstatymo ir daugybės kitų darbų paminkluose nuotraukos. Taip paskendau prisiminimuose...“ (2018 m.)