Laisvieji Kauno archyvai

*Greta:* VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai. VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi. Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO". Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti... Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai. Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :). Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

*Arūnas*: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė. Man pavyko rasti kelias nuotraukas. Labai džiugu, kad jose nufotografuoti asmenys ir šiandien yra gyvi ir sveiki. Kaip ir liūtai. Pirmoji nuotrauka daryta 1956 m. Iš kairės - aš, mano pusbrolis Vytautas, pusseserė Laimutė ir sesuo Rūta. Antroji fotografuota 1969 m. pavasarį. Studijuodami Kauno politechnikos institute buvome sukūrę big bito grupę „Meteorai“ ir prieš kelionę į užsienį sugalvojome reklamai nuotraukas pasidaryti mums brangiame ir įdomiame Karo muziejaus sode. Iš kairės - aš, klavišiniai, būgnininkas Antanas Mačys, gitaristai ir vokalistai Gerardas Balaišis ir Jonas Toleikis. Kai kurie su muzika neatsisveikino ir iki šių dienų. O tais laikais mes visi norėjome būti bitlais. Buvome nerimstantys. Todėl siunčiu dar vieną, nors ir be liūtų nuotrauką. kurioje užfiksuotas bandymas panaudojant vieną iš muziejaus patrankų apšaudyti KPI centrinius rūmus...“ (2018 m.)

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

*Gintaras Vitulskis*: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru. Prisimenu jame matytą filmą "Tarzanas" su pagrindinio vaidmens atlikėju Johnny Weismuller. Kinas sovietmečiu buvo paverstas vienu iš pagrindinių propagandinių ginklų, bet vis vien retkarčiais pamatydavome ir užsienyje sukurtus pasaulinius šedevrus, tokius kaip režisieriaus Stanley Kubrick sukurtą juostą "Spartakas" su Kirk Douglas ar "Kleopatrą" su Elizabeth Taylor. Eilės būdavo milžiniškos...

*Alvydas Vaitkevičius*: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo. Nuotraukos - poros - tekstais paaiškintos paties St. Lukošiaus, kuris turėjo fenomenalią atmintį ir žinojo Kauno praeitį su smulkmenomis. Tekstus rašė jis pats, nors jau būdamas apakęs, taigi jie nėra dailyraštis... Maždaug prieš 30 metų teko bendrauti su juo pas jį namuose – tuo metu jis jau gal 10 metų buvo apakęs ir nebegalėjo be pagalbos tvarkyti savo nuotraukų ir negatyvų archyvo. Tada jam gal porą metų padėjo mano sūnus, kuriam tada buvo apie 12 metų. Lukošius buvo didelis Lietuvos patriotas ir padarė didelę įtaką mano sūnaus istorinių pažiūrų susiformavimui. Šias ir kiek daugiau kitų nuotraukų Lukošius padovanojo mano sūnui, tačiau šitos yra geriausios būklės. Vėliau gal rasiu ir daugiau..." (2014)

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* Jei kas renka istorinę medžiagą, štai įdomus momentas. Nuotraukoje (žr. 2 nuotrauką) yra Lietuvos partizano Kazio Veverskio, slapyvardžiu "Senis", motina. Su ja mūsų šeima susipažino labai įdomiomis aplinkybėmis. Kartą kažkokiu reikalu mano mamytė nuėjo į paštą ir ten rado verkiančią moterį, ji buvo atvažiavusi siųsti siuntinio Sibire kalintiems savo artimiesiems, bet nemokėjo užrašyti adreso. Tada mamytė ją parsivedė namo, čia į Vasario 16-osios g., tėvelis viską gražiai sudėjo, užrašė ir išsiuntė. Ir taip pažintis išliko. Daug metų atsimenu, kaip ši moteris atvažiuodavo pas mus šiuo reikalu. Šią moterį vadindavau „mano babytė Veverskienė". (2014 m.)

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)