Laisvieji Kauno archyvai

Laisvieji Kauno archyvai

Siegfried2. Is vaziuojancio traukinio 2
 

Geležinkelio stotis


Siegfried: „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką.

*Siegfried:* „Prie pat Kauno mane atkasė lokomotyvų kūrikai, vairuotojai, iškėlė kaip kokį kačiuką. Tai buvo 1947-ųjų pavasarį, dar buvo šalta. Vokiškai kalbantys vyrai paklausė: „Iš kur tu čia?“ Ir pasakiau: „Noriu nach Litauen, Kowno, Brot holen. Į Lietuvą, Kauną, duonos mamai parvežti“. Traukinys sustojo prieš Nemuną, prieš geležinkelio tiltą. Vyrai sako: „Nepereisi tilto, mes važiuosim, pervešim ir tave Kaune paleisim“. Taip ir buvo. Ten žiūriu, kad švarūs, švariai apsirengę žmonės eina. Miestas ir stotis labai ciela. Galvojau, kad aš numiręs turbūt, nes motina pasakojo, kad mums jau „netoli kapai“, o jeigu miršta žmonės – vaikai ir suaugę – jie iš karto eina į dangų. O kai Kaune pamačiau pirmą ir antrą rusą, atsibudau iš to sapno. Prasidėjo mano naujas gyvenimas. Kai pradėjau rašyti knygą, žmonėms sakiau, ir sau sakau – čia mano antra gimtinė. Antrą kartą gimiau Lietuvoje.“ (2018 m.)

Skaityti daugiau
IMG 20180721 092452
 

Karo muziejaus liūtai


Žilvinas: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų.

*Žilvinas*: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų. Tais laikais tėvai daug dirbdavo ir daug laiko praleisdavome namie su mylima močiute. Kai užaugome ir pradėjome gyventi savus gyvenimus, vis tiek kaip ir visi nepamirštame gražių praeitų jaunystės ir vaikystės laikų. Todėl kai brolio dukra Monika atvažiuoja iš Amerikos jai skiepiju, kad ji visada yra Lietuvė ir Kaunietė. Taip pat dažnai pats einu su savo sūneliu Nojumi pasivaikščioti po Laisvės alėją ir būtinai užsukame į Karo muziejų pasimatyti su Liūtais. :) Paskutinė nuotrauka mano daryta 2013 m., kartu su brolio dukra Monika. Esu gimęs 1966m. Kaune ir niekur nesiruošiu iš jo trauktis, kad ir kas benutiktų. :)" (2018 m.)

Skaityti daugiau
2 tekstas.karo muz.
1996

Karo muziejaus fontanas


Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Skaityti daugiau
32007
1997

Vytauto Didžiojo universitetas


Greta: VDU man - tai studijų metai.

*Greta:* VDU man - tai studijų metai. Besimokydama mokykloje svajojau studijuoti Vilniuje, tačiau VDU, tik keleri metai kaip atkurtas, viliojo nauja studijų programa ir tuo, kad tai buvo visiškai naujas universitetas, be jokių sovietinių tradicijų, kupinas pažado, kad čia viskas bus kitaip, vakarietiškai :).  Priėmimo komisijoje su manimi kalbėjo Liucija Baškauskaitė (!) (be stojamųjų egzaminų tuomet buvo ir "motyvacinis" pokalbis), vėliau paskaitas skaitė žymusis antropologijos dėstytojas Arvydas Žygas (kurio tuomet man nesuprantamas bet užburiančias paskaitas ėmiau lankyti dar besimokydama mokykloje), dabar jau legendinis - Gintaras Beresnevičius (tarp studentų sklido kalbos, kad jis turėjo auditorijos baimę, nes atrodydavo drovus ir kiek sumišęs), anglų kalbos dėstytoja Amanda iš Los Andželo, giežtoji prancūzė Miriam (abi laikinais romantiškais saitais susietos su Kaunu) ir daugelis kitų. Čia tvyrojo, dabar galvoju, laisvės pažadas, jausmas, kurio ilgėjausi visus mokyklos metus. Tai, kad studentų tuomet buvo turbūt dešimtį kartų mažiau, visi vieni kitus, bent iš matymo, pažinojome, paskaitas lankė skirtingų specialybių ir kursų studentai, leido pasijusti bendruomenės dalimi. Nenuostabu, kad ir šiandien sutikus žmogų iš tų laikų, net jei su juo tuomet nebendravai, pajunti giminystės jausmą, ir tą liudija visi pirmųjų universiteto laidų absolventai. VDU, arba - mano studijų metai - taip pat man siejasi su kavine Menininkų namuose, kuriai išnykus jaučiu nepaprastą ilgesį. Arbata, diskusijos, kompanijos palaikymas rūkantiems draugams, sėdėjimas valandų valandomis ant nutrintos "Jotulės" "pufikų" ir tas pats barmeno su auskaru veidas tapo mano jaunystės dalimi. Dar - Architektų namų valgykla, tiesa, gana greitai uždaryta, "Pakalnė", "Metropolio" viešbučio kavinė, kurios tirštuose dūmuose galėjai rasti visus, tuomet studijavusius VDU, "šlifavimas" Laisvės alėja, senamiestis ir Vyninė rūsyje, pritvinkusi pigaus karšto vyno kvapo, "Skliautas", kartais - "BO". Šie studijų metai neatsiejami nuo kasmetinių džiazo festivalių Didžiojoje salėje. Ir nuo Gedimino Jankausko kino peržiūrų, kurios vykdavo Centrinių rūmų Mažojoje salėje. Mėgstamiausia mūsų vieta - sustumti stalai salės gale - buvo pati patogiausia :). Kitais vakarais ši salė tapdavo koncertų, diskotekų erdve, kurioje išgyventos pačios keisčiausios ir romantiškiausios akimirkos :). Netekę šios salės pasijutome išties apvogti... Centriniai rūmai tuomet buvo mano namai. Čia vyko pagrindinės paskaitos, buvo skaitykla, o ant rūbinės pertvaros galėjome sėdėti ir maskatuoti kojomis, laukdami paskaitų ar kolegų (tiesa, vėliau šį malonumą uždraudė). Tačiau svarbiausias socializacijos būdas - aktyvus ar pasyvus rūkymas (jį irgi uždraudė) šalia Centrinių rūmų. Buvau nuolatinė (pasyvi) rūkalė, nes čia vyko įdomiausias gyvenimas, pokalbiai, naujos pažintys, flirtai ir kiti reikšmingiausi mano studentiško gyvenimo įvykiai. Dar "Laviltė" - universiteto kavinė, kurioje su drauge ne tik sukūrėme keisčiausios siurrealistinės poezijos, bet ir fiktyvią poetę,  kurios eilėraščius "Nemune" norėjo publikuoti Donaldas Kajokas :). Spėju, kad tokio VDU mums pavydi visos vėlesnės šio universiteto kartos... (2014)

Skaityti daugiau
...
 

Prieplauka


Audronė: „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka.

*Audronė:* „Prieplaukos krantinę vadindavom cimbruvka. Gyvenimas prie upės vyko pilnu tempu. Buvo ir laivų, ir garlaivių, ir dyzelinių, ir garinių – visokių. Pavasarį atitempdavo dviejų aukštų prieplauką: antrame aukšte – restoranas, pirmame – kasos, aptarnavimas. Buvo du gariniai garlaiviai, su dideliais ratais, plaukdami keldavo dideles bangas – Kęstutis ir Ždanovas. Valtimi nuo tos prieplaukos kilnodavo į Marvelę. Bėgdavome pasitikti garlaivių. Žmonės atplaukdavo su gyvom vištom ir žąsim. Vyko judrus gyvenimas. Vakarais daug kas eidavo į restoraną. Jį atplukdydavo su barža. Rudenį nuvilkdavo į žiemos uostą saloj, kurio irgi dabar nebėra. /..../

Skaityti daugiau
1962 Jonas N
 

Karo muziejaus liūtai


Jonas: „1962 m.

*Jonas*: „1962 m. liepos pradžioje, ką tik baigę Ukmergės I-ją vidurinę mokyklą (dabar – J. Basanavičiaus vardo), aš, Jonas Navikas, su bendraklasiu Vytautu Jukniu, bene pirmą kartą (!) atvykome į Kauną. KPI centriniuose rūmuose priėmimo komisijai įteikę stojamuosius dokumentus į Elektrotechnikos fakulteto radiotechnikos specialybę, patraukėme prie kitoje K. Donelaičio gatvės pusėje esančio gražios formos pastato – tuometinio istorijos muziejaus. Kiek pasižvalgę mus supančioje aplinkoje, pastebėjome, kad pavieniai asmenys ar atvykusieji ekskursantai fotografuojasi dažniausiai šalia liūtų. Turėdami su savimi fotoaparatą, nufotografavome ir mes vienas kitą, dar nežinodami, kad tai vieta, kuri simbolizuoja Kauno miestą. Juk parvykus iš Kauno ir rodant nuotrauką kitiems, anuomet galėjai pasididžiuoti, kad ir aš buvau Kaune... Tokios ano meto aktualijos, kai dar televizija žengė pirmuosius žingsnius po Lietuvą, o kaip pažintinės kelionės – ekskursijos – buvo taip populiarios tiek tarp moksleivių, tiek tarp suaugusiųjų. Tai sunkiai palyginama su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, įžengusiomis į mūsų kasdieninį gyvenimą... Vėliau, jau stojamųjų egzaminų metu, šiek tiek plačiau žvalgėmės po Kauno miestą, aplankėme zoologijos sodą ir pan., nepraleisdami progos ir nusifotografuoti. V. Juknys darbinę veiklą KPI baigė kaip mokslų daktaras, turi docento pedagoginį laipsnį. Na, o savo atžalą Rūtą, 4,5 metų amžiaus su mama Rita nufotografavau 1990 m. vasario mėn. jau žinodamas (girdėjęs iš kauniečių – čia gimusių ir užaugusių, ir lankiusių su savo tėveliais tiek liūtus, tiek šalia esantį fontanėlį), kad tai viena iš kauniečių mėgstamų apsilankymo vietų, kuri reprezentuoja Kauną. Taip iš kartos į kartą ir perduodamos tradicijos...“ (2018 m.)

Skaityti daugiau
Remio Vytautas
1990

Paminklas Vytautui Didžiajam


Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

Skaityti daugiau
...
 

Rotušės aikštė


Fruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.

*Fruma*: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė.

Skaityti daugiau
hidroelektrine
 

Kauno hidroelektrinė


Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės:Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Skaityti daugiau
1985 Laisves aleja 03
1994

Merkurijus


K.

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

Skaityti daugiau
...
 

Gyvenamasis namas Rotušės aikštėje


Audronė: „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai.

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

Skaityti daugiau
5a
1989

Karo muz. sodelio rekonstrukcija


Visi atsiminimai

Atminties vietos

1 projektai 137 22 maršrutai
bottom quote
Mūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.
Palik savo įrašą