Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.
Skulptorius Robertas Antinis: "Dideliame mieste kavinės susiskirsto pagal savo charakterį. Kaunas per mažas miestas tokiai ypatingai vietai atsirasti.
Skaityti daugiauD.B.: Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta.
*D.B.:* Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta. Mama pasakojo, kad vaikystėje ji mane čia gan dažnai atsivesdavo (tuos vizitus prisimenu lyg miražą … ), o salių prižiūrėtojos, anot jos, negalėdavo atsistebėti maža mergaite, kuri taip ilgai tyrinėdavo vieną eksponatą. Vėliau, kai jau tapau sąmoninga paauglė, į mūsų mokyklą (tikrai Dievo ir visų malonių pamirštą vietą) dirbti (?!) atvyko jaunas žavus architektas Marius, kuris ėmė dėstyti meno istorijos pamokas. Tada gal pirmą kartą supratau, kad yra tokia iki šiol nepažinta ir visai įdomi sritis. Taigi jis, būdamas entuziastingas ir iniciatyvus, nuvežė mus, grupelę mokinių į susitikimą su skulptoriumi Robertu Antiniu, vykusį Paveikslų galerijoje. Beveik nieko neatsimenu, išskyrus tai, kad Antinis tikrai puikus oratorius ☺ , bet šis vizitas turbūt taip pat pastūmėjo mane galutinio apsisprendimo link. Na, o kai vieną karštą vasarą įsidarbinau pirmojoje savo gyvenime darbovietėje ir tapau M.K.Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja, čia turėjau susitikti su būsima savo viršininke. Stovėjau prie didžiųjų Paveikslinės langų ir nenuleisdama akių ilgai žiūrėjau į Donelaičio g. Kaip ji atrodys? Kaip man seksis?… Tų jaudulio minučių nepamiršiu niekada. Na, ir - Paveikslinė, visų pirma, yra kavinė. Turbūt tai - didžiausias šio keisto pastato privalumas. Ir tai, kad ši vieta visiškai nepasikeitė turbūt jau kokį visą pusę šimto metų, atleistina tik jos kavinei… (2015)
Skaityti daugiauFruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.
*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).
Skaityti daugiau1 nuotraukaPovilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu.
1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.
Skaityti daugiauAlvydas: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas.
*Alvydas*: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas. Tais laikais visiems labai patikdavo....(2014)
Skaityti daugiauGreta: Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį.
*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)
Skaityti daugiauVaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės: Justė Balytaitė, Monika Žėkaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė.
Skaityti daugiauJonas: "Apie 1990 m.
*Jonas:* "Apie 1990 m. totoriams buvo grąžinta mečetė, kuri priklausė M. K. Čiurlionio muziejui. Reikėjo ją priimti, o nebuvo kam. Taip aš tapau pirmininku. Mano veikla daugiausia ir buvo susijusi su mečete, jos įrengimu, eksploatacija, lėšų paieškomis. Pastatas buvo plikomis sienomis, užkaltais langais, be grindų. Muziejus mečete nesinaudojo, bet prieš atiduodamas mums padarė remontą.
Skaityti daugiauFruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.
*Fruma*: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs. Mano seneliai gyveno pačioje Kauno širdyje – šalia Rotušės aikštės. Tuomet švenčių metu autobusai dar nekursuodavo. Iš Šančių į Senamiestį važiuodavome karieta (bent jau taip tą transporto priemonę vadindavome mes) ar „bričkele“ pakeliamu stogu. Prisimenu, kur tiksliai stovėdavo tos „bričkelės“ pakinkytais arkliais. Po daugelio metų toje pačioje vietoje Senamiestyje būdavo taksi automobilių stotelė.
Skaityti daugiauA.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V.
A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.
Skaityti daugiau2018 m.
2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.
Skaityti daugiauAtminties vietos
2 projektai 138 23 maršrutaiMūsų atmintį sąlygoja erdviniai nuorodų taškai: tam tikros vietos, aikštės, pastatai, gatvės, kurie mums suteikia atspirtį ir leidžia įtvirtinti prisiminimus. Materialūs šių vietų pasikeitimai lemia ir esminius atminties pokyčius, kartais net jos išnykimą.Palik savo įrašą