Laisvieji Kauno archyvai

„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių. 1938 metais gimęs, trijų ketverių penkerių metų bamblys – kas gi tokio peliuko galvoj galėjo įstrigti? Ugnis? Sprogimas? Gaisrų pašvaistės? Ir vis dėlto šį tą prisimena: ant aukšto kalno – minia žmonių, visi tyli, visi žiūri į žemumą, į tolimą duobę, kurioje kažkas liepsnoja, virsta dūmais, bet neįžvelgsi kas (dabar Tadas jau žino: tai liepsnojo Kauno Slabados rajonas, vokiečių paverstas getu ir sudegintas, tame priemiesčio kampe glaudėsi ir jo tėvų namelis, o tie ant aukšto kalno stovintys žmonės, tos raudančios moterys – tai Slabados gyventojai, išvaryti iš savųjų gūžtų kaip stovi – visiems jiems teko viską pradėti nuo pradžios: ir butelius susirasti, ir baldelius susikalti, ir vėl iš naujo išmokti gyventi, mylėtis, daryti vaikus, o laikui bėgant ir vagiliauti, ir apgaudinėti), tik kruvina pašvaistė ant žmonių veidų, kruvinos kibirkštys raudančių moterų ašarose“.

*K. Laurinaitytė:* „Merkurijus“ mūsų buvo lankomas nuo mano mažumės. Jis man atrodo, tarytum, vienas iš Kauno paminklų. Tas pastatas turėjo „kažką tokio“.  Jis buvo gražus ne tiek interjeru, bet labiau eksterjeru. Tai buvo pirma vieta, kur mane vieną mama išleido su draugėmis pasivaikščioti. (2014)

*Alvydas Vaitkevičius*: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo. Nuotraukos - poros - tekstais paaiškintos paties St. Lukošiaus, kuris turėjo fenomenalią atmintį ir žinojo Kauno praeitį su smulkmenomis. Tekstus rašė jis pats, nors jau būdamas apakęs, taigi jie nėra dailyraštis... Maždaug prieš 30 metų teko bendrauti su juo pas jį namuose – tuo metu jis jau gal 10 metų buvo apakęs ir nebegalėjo be pagalbos tvarkyti savo nuotraukų ir negatyvų archyvo. Tada jam gal porą metų padėjo mano sūnus, kuriam tada buvo apie 12 metų. Lukošius buvo didelis Lietuvos patriotas ir padarė didelę įtaką mano sūnaus istorinių pažiūrų susiformavimui. Šias ir kiek daugiau kitų nuotraukų Lukošius padovanojo mano sūnui, tačiau šitos yra geriausios būklės. Vėliau gal rasiu ir daugiau..." (2014)

*Alma*: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.  Bendrabučiuose gyvendavo tik tam tikrų fakultetų studentai, kurie nebuvo maišomi. Skirtingi aukštai padalinti merginoms ir vaikinams. Turėjo būti griežta disciplina. Daugiausiai streso studentams būdavo kai ryte, apie 8 valandą atvažiuodavo patikrinti, kas išėjo į paskaitas, o kurie begėdžiai liko miegoti. Važiuodavome keli žmones – laborantės, rektorius ar komendantas ir, žinoma, korespondentas. Tuo metu dar žodžio "žurnalistas" nežinojome.  Žurnalistas būdavo iš laikraščio „Tarybinis mokslas“.  Keliaudavo su tokiu senoviniu fotoaparatu, kuris būdavo permestas per petį.  Jei jau rasdavo kurį nors miegantį, iškart dėdavo į laikraštį, o laikraštis keliaudavo į visus bendrabučių ir fakultetų stendus. Labai gražu prisiminti, kokia buvo disciplina, kai studentai eidavo su švarkais, sijonukais, kostiumais ir kepuraitėmis. Taip pat būdavo, kad atvykdavo nemažai studentų iš Latvijos ar Estijos. Gražu matyti, kai vasarą, buvusios studentės iš Latvijos, dar dabar atvažiuoja aplankyti bendrabučio po 20 ar net 30 metų. (2014)

*Jonas:* "Apie 1990 m. totoriams buvo grąžinta mečetė, kuri priklausė M. K. Čiurlionio muziejui. Reikėjo ją priimti, o nebuvo kam. Taip aš tapau pirmininku. Mano veikla daugiausia ir buvo susijusi su mečete, jos įrengimu, eksploatacija, lėšų paieškomis. Pastatas buvo plikomis sienomis, užkaltais langais, be grindų. Muziejus mečete nesinaudojo, bet prieš atiduodamas mums padarė remontą.

*Audronė:* „Prie Neries nevyko nieko įdomaus. Ten eidavome žvejot. Kol nepastatė Heso, būdavo gražūs, didingi ledonešiai. potvyniai. Bet per krantinę nesiliedavo, užliedavo tik tą stadioną, dabartinį parką. Ten buvo nuožulnus kraštas, nebuvo dabartinio pylimo. Kokio dydžio ledai būdavo! Žiemos kaip reikiant, pilną aikštę privaro ledų ir paskui jie tirpsta vos ne iki gegužės mėnesio.“ (2019)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Audronė:* „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai. Dabar nieko nebeliko. Rekonstravo.

*Saulė:* baigus abitūrą įstojau į Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą. 1996 m. ji dar taip vadinosi. Mes, studentai ją vadindavome tiesiog Stepžuke. Studijų metai turbūt buvo laimingiausi mano jaunystės metai. Vidurinėje mokykloje jaučiausi kitokia ir negalėjau sulaukti, kada ją baigsiu, o Stepžukėje pagaliau galėjau būti savimi. Ši vieta ant kalno su aptverta teritorija man buvo tarsi saugos zona ir aplinka, kurioje labai gerai jaučiausi. Mūsų stikliorių grupė buvo maža, todėl bendravimas buvo labai šiltas, dažnai visi kartu leisdavom laisvalaikį, eidavom į koncertus. Vis dėlto, yra vienas skaudus prisiminimas, susijęs su pirmakursių krikštynomis. Bešvenčiant vakare mūsų "įšventinimą" į studentus, įsiveržė grupė skustagalvių ir sumušė nemažai studentų ... O visa kita buvo šviesu. Dažniausiai į dirbtuves ateidavau pati pirma. Darbas su stiklu man labai patiko, nors pats pirmasis vitražas atrodė nekaip :-). Su švinu dirbti buvo nelengva, bet tai buvo priežastis pagalbos praprašyti kursioko :-). (2015)

*Gintaras*: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais. Kadangi tų įvykių dienomis buvau Vilniuje, tai Kaune pasirodžiusius plakatus galėjau užfiksuoti tik grįžęs jau po savaitės. (2014)

Tado Ivanausko progimnazija