Laisvieji Kauno archyvai

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

*Audronė:* „Pilis dabar atrodo visai kitaip. Nebuvo tokio bokšto. Tada buvo apvalus kuoras, aišku, labai jau apgriuvęs, ir likusi siena, kuri dabar uždengta. Nuo jos labai gerai matėsi kunigų seminarijos kiemas. Mes nusiimdavome nuo pamokų, bėgdavome į tą kuorą ir žiūrėdavome, kaip klierikai su sutanom žaidžia krepšinį. Dar eidavome per tiltą, į Skriaudžių gatvę, į šlaitą. Sėdi ant šlaito ir žiūri, kaip mokyklos kieme kūno kultūros pamokas kas nors atlieka...“ (2019)

*Kęstutis*: „Gyvenome Gričiupio gatvėje, kur yra dabartinis KTU studentų miestelis. Anuomet tai buvo miesto pakraštys, kaimas, o dabar beveik miesto centras. Tai buvo labai įvairiatautė kaimynystė. Mano geriausi draugai buvo vokiečių kilmės vaikai. Taip pat gyveno labai daug rusų bei šiek tiek lenkų. Žinoma, ir lietuvių. Netoliese buvo zoologijos sodas. Gal už 300–400 metrų. Būdavo labai įdomu ten nueiti, įlįsti per tvorą, aišku, be bilieto. Kartą su draugais, tarp kurių aš buvau jauniausias, sugalvojome su lankais medžioti antis zoologijos sode. Aš laukiau ant kalno, o draugai buvo nusileidę apačioje. Jie greitai parbėgo, nes juos kažkas vijosi. Be lankų parlėkėme namo. Turbūt labai išsigandau, net ir šiandien tą baimę atsimenu“ (2017).

*Neringa:* Vakar, važiuojant automobiliu iš Vilniaus į Kauną ir pamačius "naująjį" Kauno miesto ženklą, supratau, kad senasis Kauno miesto ženklas buvo tikrai ypatinga vieta. Prie jo sustodavome bene kiekvieną kartą važiuodami iš Vilniaus, o juo labiau jeigu mus atvažiuodavo aplankyti giminaičiai iš Amerikos. Tai būdavo pirmoji stotelė po Vilniaus oro uosto, kurioje nedvejodami įsiamžindavome su seniai (arba, mano atveju, pirmą kartą) matytais svečiais. Nors pats ženklas ir buvo sovietmečio palikimas, tačiau lyginant su "naujuoju", jis turėjo tam tikrą įvaizdį ir unikumą. Iš vaikystės prisimenu tuos kelis laiptelius ir taką iki pat ženklo bei raudoną ženklo fono ryškumą, kuris kontrastuodavo su žydra vasaros dangaus spalva. Nuotraukoje įamžintos aš, mama ir viešnios iš Amerikos - Debbie ir Ramutė, 1993 m. (2014)

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M. Valančiaus gatvėje. Senamiestyje būdavo turgelis, tenai – minios žmonių. Paskalos sklisdavo labai lengvai. Taip turguje dirbančios moterys greitai sužinojo, jog esu žydaitė. Tačiau jau buvau pakrikštyta pagal krikščioniškąsias tradicijas, todėl tapau katalike. Moterys nuolat mane gąsdindavo, kad negrįžčiau pas savo tikrąją šeimą, sakydamos, jog norint atsisakyti krikšto ir vėl tapti žyde, verdantis pienas būtų pilamas į gerklę. Ir tokiu būtų esą nebeliks krikšto“ (2017).

*Greta:* Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai. Tiksliau, jų kavinė. Kai jos nebeliko, pasijutau kaip vaikas, kuris užaugęs ir grįžęs namo pas tėvus savo kambarį randa išnuomotą ar paverstą sandėliu. Trauma... Viskas ten man alsavo mano jaunystės namais - maža, bet jauki erdvė, nutrinti bordo spalvos "Jotulės" pufikai, tarpukario kvapas, kurį užuosdavai jau koridoriuje, parketo slydimas po kojomis, paltų kalnas prie įėjimo, savu tapęs barmeno balsas (duodantis užsakymus į mistinę virtuvę, kurios niekad nemačiau), pažįstami tų pačių kavinės "gyventojų" veidai ir tie nesuskaičiuojami arbatos puodeliai... Įdomu, bet ši vieta buvo viena iš tų nedaugelio, kur nebuvo galima rūkyti, tad jau einant į Menininkų namų kalnelį ant laiptų galėjai matyti būrelį to vakaro “spektaklio “veikėjų. Didžiulis privalumas - ši kavinė vasarą turėjo Romos vertą lauko terasą! O kalnelis su savo skulptūromis (vėliau nuluptomis ir išvogtomis...) - ne tik akims paganyti, bet ir gerai kompanijai su alumi rankose pasėdėti buvo neįkainojama erdvė. Ten buvo mano namai. Ten išgyvenau ir pačius gražiausius, ir turbūt patį tragiškiausią savo studentiško gyvenimo epizodą. Ten buvo visko, ko reikia gerai dramai :). (2015)

*Audronė*: „Pradėjau lankyti devintą vidurinę Senamiestyje. Paskui ją pervadino į Adomo Mickevičiaus, o dabar tai jau Jėzuitų gimnazija. Dabartinėje Jėzuitų bažnyčioje buvo sporto salė. Ilgai stovėjo nenaudojama, paskui padarė sporto salę. O vienuolyne buvo mokytojų seminarija, kol į Marijampolę neiškėlė. Ten mokėsi studentai. Paskui padarė proftechninę mokyklą. Kavinės nė vienos nebuvo. Dabar aplinkui – vien kavinės, restoranai. Buvo knygynas prie Jakšto gatvės, gyvenami namai, kuro parduotuvė, maisto produktų parduotuvė. /.../ Maironio muziejuje buvo žaidimų aikštelė ir paties Maironio sodas. Su daug agrastų. Nuraškydavom dar žalius...“ (2019)

*Alvydas Vaitkevičius*: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

"Linksmiausia – sukti ratus aplink paminklą su iš kelionės parsivežtu naudotu, bet puikios būklės Nikonu. Prieš išvykdamas Zenitu iššaudžiau pusę juostos su vos pakilusiu paminklu, o birželį įsivyniojau ją į naująjį fotoaparatą skulptūros užkėlimui. Kaip tik pataikiau į skulptūros kėlimo bandymą, o vėliau ir galutinio uždėjimo procedūrą. Kai statybininkų komanda įsitikino, kad viskas gerai, keli darbininkai net ėmė man pozuoti, tarsi pelnę reikšmingą apdovanojimą. Tai kažkuo priminė kitą fotografiją – geležinkelio, sujungusio Rytų ir Vakarų krantus statybos finišą... Sporto alėjoje turbūt pirmąkart mačiau užimtas visas sėdimas vietas – žmonės stebėjo skulptūros užkėlimo spektaklį. Paminklo atidengimas 1993 m. liepos 17 d. buvo, ko gero, masiškiausias mitingo tipo renginys Kaune po Nepriklausomybės atkūrimo".

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas. „Laumės“ dvasia gyvenę jaunuoliai tapo savotiška subkultūra – grupuotė vadino save „lauminiais“. 

Eugenija: "Gyvenau netoli. Pereidavau Totorių gatvę, kur dabar stovi rusų mokykla. Ir įeidavau į kapines. Bet tada ten nieko neardė. Ten stovėjo mečetė, buvo suoliukai, mokyklos kiemas. Vėliau pradėjo ardyti, prasidėjo kasinėjimai, atvažiavo ekskavatoriai ir vaikščioti nebeleisdavo. Pavaikščiodavau tik greta mečetės ir su vežimuku nueidavau iki centrinio tako. Mačiau, kad kelia, ardo, bet iš toli. Tą pusę sutvarkė iki centrinio tako. Tik įėjus per centrinį įėjimą, dešinėje pusėje buvo eilė kareiviškų cementinių kryžių. Lietuvos savanoriams. Po kiek laiko juos visus išardė, pastatė suoliukus, ant kurių sėdėdavo babulkos ir plepėdavo. Kai ardė aną pusę, link cerkvės, ten eiti ir nieko matyti jau nebuvo galima. Ten ardymas buvo žiaurus. Į turgų būdavo galima nueiti Vytauto prospektu. Matydavau ten daug žmonių, kurie išeidavo pasivaikščioti. Nors gyvenu visai greta, man tik per gatvę pereiti, man ši vieta iki šiol nėra parkas. Tai kapinės. Aš ten būti negaliu. Negeras jausmas. Kažkada buvo atvažiavusi ekstrasensė, kuriai aprodė Kauną. Ji pasakė, kad čia yra negera vieta. Čia dar pilna likusių neiškeltų žmonių kūnų. Aura bloga. Mano sūnus irgi tą patį jaučia. Neveda šunų pasivaikščioti. Kai vaikščiodavau, dar stovėjo S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Aš buvau nulipusi pažiūrėti. Bet ten buvo tuščia, nebebuvo karstų. Dariaus ir Girėno karstus mačiau institute.