Laisvieji Kauno archyvai

**Liucija:* *atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių. Paskutiniame kurse ištekėjau už domeikaviškio. Taigi Kauno pilis tapo tarpine stotele tarp Vilniaus ir Domeikavos. O vėliau – tarp namų ir darbovietės. Buvo gilus skurdus sovietmetis. Autobusas kursuodavo tik kas valandą, tad jei pavėlavai nors porą minučių, likai ten laukti visą valandą. Aplinkui anais laikais parduotuvių nebuvo, tad tekdavo žiemą šalti toj vėjų pagairėje. Aš taip pat kai kuriuos veidus kartais matau iš anų laikų, “iš autobuso”, tačiau jokios nostalgijos šiai vietai nejaučiu. Ji man primena gūdžius laikus ir vargą. (2015)

1 nuotrauka Povilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu. 4 deš. Iš Liudos Riaukienės šeimos archyvo.

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

*Mįslė tinklalapio lankytojams:*

*Rimantas Viedrynaitis:* "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai. Ji yra priešais kunigų seminariją ir Kauno pilį. Tas pastatas turi labai įdomią istoriją – tai ir žydų ligoninė, ir viešnamis karo metais, vėliau gimdymo skyrius, kur moterys erzindavo klierikus nuogomis krūtimis. Nežinau, kažkokį emocinį ryšį su ta vieta jaučiu".  (2014)

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

2018 m. gruodžio mėnesį Vytauto Didžiojo karo muziejaus prieigas saugantys liūtai švenčia 80 metų jubiliejų.

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V. Krėvės prospekte, netoli buvusio „Pasimatymo“. Ko gero, centrą anuomet daugiausiai lankė vaikai iš kaimynystėje buvusios 20-os rusų mokyklos, nors aš pati tuo metu lankiau lietuvišką Pilėnų mokyklą. Greičiausiai mano tėčiui, kurio iniciatyva lankiau šiuos būrelius, rūpėjo, kad turėčiau su kuo praktikuoti gimtąją kalbą, tačiau mano akimis tai buvo (ir tikiuosi, liko) ir išskirtinė meninio ugdymo įstaiga, nors turiu pasakyti, kad šiandien žiūrint į šį pastatą, į galvą ateina liūdnų minčių. Ši vieta man buvo kaip sala tarp pilkų Dainavos daugiabučių, kurioje vyko kūryba, o su mokytojais ir bendramoksliais kalbėdavomės rusų kalba.

*Lolita:* "Gimiau ir augau Kauko alėjoje (kai gimiau, ji tuo metu dar vadinosi S. Šimkaus alėja). Ąžuolynas yra vienas miesto miškas, o šalia gyvenantiems buvo aktualu jį konkretinti. Taigi, tarp K. Petrausko, Parodos ir Radastų gatvių esančią dalį, kur XX a. 9 dešimtmetyje dar buvo atrakcionai, vadinome Mažuoju Ąžuolynu,  arba Ąžuolynėliu, o dalį nuo K. Petrausko g. Zoologijos sodo link - Didžiuoju Ąžuolynu.  Į Zoologijos sodą eidavome pėsčiomis. Ąžuolyne - įspūdingiausia, be abejo, buvo stumbro skulptūra, bet būdama maža labai mėgau ir L. Striogos "Poilsį", kurį vadinau "hipopo" - matyt, vaikui kažkuo priminė begemotą." (2019 m.)

*Gintaras Vitulskis:* Pirmoji pergalė. XX a. pabaigoje iškilo pavojus XV a. statytai šv. Gertrūdos gotikinei bažnyčiai, kuri buvo ne tik paversta sandėliu, bet ją buvo sumanyta, vaizdžiai sakant, uždaryti į "maišą", užstatant kelių aukštų pastatu nuo J. Gruodžio gatvės pusės. 1988 m. buvo sparčiai pradėta ant šalia bažnytėlės buvusių XV-XVIII a. kapinių statyti LKP Požėlos rajono komitetui skirtą pastatą. Kaulus - į sąvartyną, o bažnytėlė tyliai bus nugriauta. Bet čia prasidėjęs viešumas (Gorbačiovo "glasnost") ir sukilusi kauniečių pilietinė savimonė neleido įvykdyti šių užmačių. Po ilgos kovos buvo pasiekta pergalė: statyba buvo sustabdyta ir nebaigtas pastatas nugriautas. 1989 m. spalio mėn. darytose nuotraukose matome šv. Gertrūdos bažnytėlę ir baigiamą nugriauti pastatą. Trečioji fotografija daryta 2014 m. rugsėjo mėn. (2014).

*Rūta: *„1958 m. pavasarį, atsisveikinau su Kauno VI vidurine mokykla, kur baigimo proga gavau Sidabro medalį. Prabėgus vos keliems mėnesiams, rugpjūtį, pradėjau dirbti Kauno „Drobės" fabrike, dvejinimo mašinos operatore. Fabrikas buvo didelis, daug darbuotojų, kurie dirbo trimis pamainomis." (2018 m.)

*Aleksandra*: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…