Laisvieji Kauno archyvai

*Jolita*: Mano seneliai gyveno Vilijampolėje, "ant kalno". Iš pradžių važiuodavau pas juos su tėvais, paskui ir viena. Iš šešto forto iki Pilies nuvažiuodavau troleibusu, o tada jau laukdavau 4 autobuso, kuris vežė į II ligoninę ir važinėdavo dažniau. Dar buvo galima iki močiutės, jei neklystu, Josvainių sustojimo nuvažiuoti 33 arba 24 autobusais. Kur jie veždavo, jau nepamenu, bet kažkur "į laukus" ir važiuodavo labai retai. Kartą 33 autobusu nuvažiavome iki Milikonių parduotuvės. Mano akimis žiūrint, ten jau buvo pasaulio galas, paskutinis žmonių lankomas punktas. Pilies stotyje buvo ledų kioskas ir aš dažniausiai nepirkdavau talonėlio už 4 kapeikas, o pataupydavau tuos pinigus ledams. Pieniškų ledų porcija kainavo 11 kapeikų, grietininių - 15, plombyras kainavo 19 kapeikų, bet jo nepirkdavau, nes buvo per riebus ir per brangus. Pilies ledų kioske kažkaip dažnai pasitaikydavo vaisinių ledų už 6 kapeikas, kuriuos laikėme pačiais vertingiausiais, nes buvo skanūs ir retai aptinkami. Po kurio laiko pradėjau išlipinėti iš autobuso vis anksčiau ir anksčiau ir eiti per Vilijampolę ir paskui į kalną pėsčiomis. Nepatikėsite, bet visą vaikystę praleidusi pas gimines Vilijampolėje, nė karto negirdėjau iš jų žodžio "žydas" (ar bent jau man neįstrigo), o žodžio "getas" tai jau nebuvo tikrai. Apstulbau, po daug daug metų amerikietiškame tinklalapyje pamačiusi Slabotkę ir sužinojusi, kad tiek metų autobusu kratinėjausi po geto gatveles. Tačiau kažkas tame rajone buvo, kažkas užbūrusio mane ir iki šiol nepaleidžiančio. Močiutė mirė 1983 metais. Giminė susipyko. Pradėjo statytis Šilainiai. Baigėsi vaikystė ir baigėsi Vilijampolė. Trisdešimčiai metų Kaunas man baigėsi sulig oranžiniu tiltu per Nerį. Kai pradėjau sapnuoti savo vaikystės vietas, supratau, kad gal jau laikas išdrįsti pereiti tiltą. Pavaikščiojau Vilijampolės "apačioje", nuėjau iki kūdikių namų pakalnėje, kurie savo masyviu pilku korpusu vaikystėje ir traukė, ir baugino. Užkopiau į kalną. Daug kas pasikeitę, tik forto teritorija Pylimo gatvėje priešais močiutės namą tokia pat nepaliesta ir niekam nepriklausanti. Kaip ir namas, jau nepriklausantis man. Kaip ir nuotraukos, kurios man vaikystėje nerūpėjo ir kurių išeidama nepasiėmiau. (2017 m.)

Draugų portretai 1985 m. Dainavos rajono kiemuose.

Tado Ivanausko progimnazija

Ankstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.

Gatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta.

„Namas, kuriame aš gyvenau“ - pasakoja skulptorius Robertas Antinis.

Čiuožykla priešais KKI buvo numylėta Žaliakalnio jaunimo vieta

P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

*Eglė*: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže... Minėta kaimo buitis po Antrojo pasaulinio karo buvo Kauno senamiesčio vieno Nemuno gatvės kiemo kasdienybė. Nemuno gatvė tarpukariu aprašyta kaip „Raudonųjų žibintų“, daugybę kartų dėl patvinusio Nemuno dar vadinta „Kauno Venecija“. Šiandien ši gatvė nėra išvaikščiota turistų, dažnas kaunietis joje nėra buvęs. Vietos gyventojai kupini prisiminimų. Žinoma, kad valda nuo XIX a. 7-o dešimtmečio priklausė miestiečiui Chaimui Gidoni, o po jo mirties 1876 m., sekančioms Gidoni šeimos kartoms. Apie 1900 m. čia iškilo du raudonų plytų mūro dviaukščiai pastatai (dabar Nemuno g. 14 ir 14B). 1927 m. visa valda buvo parduota, jos nauju savininku tapo verslininkas Benjaminas Gruzdas, kuris Laisvės alėjoje turėjo juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir buvo "Omega" laikrodžių oficialus tiekėjas. Namų senbuviai pasakoja, kaip dar vaikai būdami stebėdavo pro langus patvinusio Nemuno išdaigas. Vanduo pakildavo iki Nemuno g. 14b namo pirmojo aukšto langų, o gatvėje būdavo susigrūdę milžiniško dydžio ledo lytys. Šių namų kieme užaugusi p. Elena pasakoja, kad pokariu kiemas aidėdavo nuo daugybės vaikų šūksnių, suaugusieji rengdavo gimtadienių ir vardinių šventes, sunešę į kiemą stalus ir maistą, dainuodavo, grodavo ir šokdavo. Ponas Levas pasakojo apie keletą skaudžių įvykių, nutikusių šiame kieme. Potvynis nusinešė į rūsį įkritusios moters gyvybę, iš 14b namo balkono iššoko vokiečių karininkas, kieme esančiuose sandėliuose sudegė ten gyvenusi moteris. Pasak čia gyvenančio pono Romo, pokariu nedideliuose butuose gyvendavo po kelias šeimas. Kartą Romo motina priėmė gyventi du studentus, kurie protestuodami prieš sovietų valdžią, iš Tarybų sąjungos vėliavos pasisiuvo "šeimyninius" apatinius ir pakabino juos ant gėlių darželio, buvusio prie laiptinės, tvoros. Pasakojimai padeda patirti vietos dvasią, pajausti kiemo praeities kasdienybės alsavimą. (2016)

Rašytojas Markas Zingeris: man Laisvės alėja vaikystėje – tai ir laisvė, ir pažadas.

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius. 2015 m.

Namas, kuriame aš gyvenau. Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius