Laikotarpis 136Atminties vietos

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

Laisvės alėja, pagrindinė Kauno arterija, vaizduotėje iškilo kaip gatvė, šimteriopai pranokstanti Niujorko Brodvėjų.

Vitalijus: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės.

Žilvinas: "Kadangi mes es su broliu dvynukai ir buvome dideli neklaužados, močiutė poilsiui mus nusivesdavo prie liūtų pasivaikščioti ir tuo metu pasitaikė fotografas, kuris mus visus ir įamžino. Vėliau taip pat nutiko kažkas panašaus, kai mums buvo 12 metų.

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M.

Grafas: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos.

Rimantas: „Ši dukros Editos fotografija daryta 1963 m, kai jai buvo apie 3,5 metukų.

Gintaras Vitulskis: Pirmoji pergalė.

Arkadijus Vinokuras („Company“ narys) teigė: Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu“, Miesto sodas tapo „atviro laisvės troškimo simboliu“, „antikonformizmo salele“, o pats hipių judėjimas buvo svarbus laisvės proveržio fenomenas sovietmečio Kaune bei Lietuvoje.

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

Rūta: „1958 m.

Gatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta.

Audronė: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas.

Laisvės alėja

2018 m.

K.

Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

Fruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.