Grafas: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos.

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines.

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė: 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus.

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės:Justė Balytaitė, Monika Žekaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė, Natalija Žėkaitė.

Greta: Jeigu kas paklaustų, kokia studentiško gyvenimo vieta man brangiausia, atsakyčiau - Menininkų namai.

Alvydas Vaitkevičius: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo.

Gintaras: Vilniaus gatvėje, prie pat požeminės perėjos, pastato sienoje esančiose nišose buvo pastatytos trys mažos skulptūros.

Raimonda Pauzienė (51): [J.

Rimantas Viedrynaitis: "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai.

Arkadijus Vinokuras („Company“ narys) teigė: Mes didžiavomės Kaunu, mums skaudėjo dėl Lietuvos ir ne vienas nešiojo ant kaklo smetoninį litą su kunigaikščio Vytauto atvaizdu“, Miesto sodas tapo „atviro laisvės troškimo simboliu“, „antikonformizmo salele“, o pats hipių judėjimas buvo svarbus laisvės proveržio fenomenas sovietmečio Kaune bei Lietuvoje.

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Vaizdo įrašo autorės - VDU kūrybinių industrijų studentės:Justė Balytaitė, Monika Žėkaitė, Agnė Muškietaitė, Kristina Jazdauskaitė.

Elena: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas.

Asija: „Ramybės parke įvyko mitingas, po kurio buvo naikinamos kapinės parke.

Alma: Labai gera prisiminti kaip žmonės rinkdavos Ąžuolyno parke.

Asija: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių.

Justė: "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Batya ir Borisas: „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai...

„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių.