Atminties biuras: J. Mažeikaitė

Iš Panevėžio kilusi, bet daugiau nei šešiasdešimt metų Kaune gyvenanti Janina prisimena dalyvavimą partizaniniame judėjime, padirbtus asmens tapatybės dokumentus, pirmąsias viešnages Kaune lankant NKVD įkalintą brolį, ištremtų artimųjų likimą Sibire ir jaunos jos šeimos kūrimąsi Vilijampolėje bei Žaliakalnyje...

 ---

„Aš neturėjau dokumentų. Dėdė sužinojo, kad iš Kauno atvažiuoja studentai, padirbinėjantys pasus. Jo pamokyta, nugvelbiau pasą siuvėjos, pas kurią mokiausi siūti. Naktį važiavom į mišką. Padavėm tą pasą.  Manęs paklausė, kokių noriu gimimo metų ir pavardės. Užrašiau tos pačios siuvėjos šeimos pavardę. Tada liepė išeiti. Ratuose sėdėjom su dėde ir laukdami snaudėm. Paryčiais mus pašaukė ir atidavė pasą.“   

---

„Mano brolis buvo suimtas ir uždarytas Kauno kalėjime, bet aš jau turėjau pasą ir galėjau jam nuvežti siuntinį. Sunkvežimiu, sustabdytu vieškelyje, atvažiuodavau į Kauną. Apsinakvodavau Šančiuose, Mažeikių gatvėje pas mūsų kaimynų kaimynus. Jie sunkiai vertėsi, bijojo eiti su manim į kalėjimą. Eidavau viena – buvau drąsi, jau turėjau kitą pavardę.“

---

„Ryšėdavau skarytę – kažkas pamokė, kad taip manęs niekas nepažins. Vieną kartą užsitraukus skarytę sėdėjau Kauno autobusų stotyje. Prie manęs priėjo jaunas vyras su „galife“ kelnėmis ir ilgais „čebatais“. Sako: „Jūsų pasą noriu.“ Sakau: „Prašau.“ Jis paėmė pasą, o aš išsigandau: nežinau, kaip padarytas tas pasas, ar jam nieko netrūksta? Galvoju: kaip bus, taip bus. Suims – suims. Jis pažiūrėjo, atidavė pasą ir tik paklausė: „O kodėl tu skarelę užsirišus?“

---

„Vilijampolėje mūsų pusė namelio buvo už vaistinės, Panerių ir Jurbarko gatvių kampe. Iš Vilijampolės į Žaliakalnį mes atsikraustėme rudenį. Žydas, iš kurio pirkome šią sodybą, nepardavė jos niekam kitam, laikė ją mums, nors buvo daug iš Rusijos grįžusių žmonių, kurie norėjo ją pirkti.  Kaip į dangų čia atėjau iš Vilijampolės. Ten – kieme tualetas, takas praeiti ir daugiau nieko, jokio medelio, o čia – tokia graži vieta, sodas, pilnas obuolių.“

---

„Senamiestyje, aikštėje nepriėjus Pilies, arčiau Vilijampolės tilto, atidarė pirtį ir ieškojo specialistų. Aš pradėjau ten dirbti. Dirbau su žydais – jų buvo daug, ir vyrų, ir moterų kirpėjų. Buvome trys moterų kirpėjos ir dvi manikiūristės. Mano šeima tuo metu grįžo iš Sibiro, sesuo su vaikeliu ir tėvai. Sesuo norėjo dirbti vyrų kirpėja. Mes, dirbantieji pirtyje, buvom kaip šeima, tad paprašiau, kad ją priimtų.“ 

---

„Labai mėgdavau Laisvės alėją, Ąžuolyną, ten sūpynių būdavo. Taip pat Sporto halę, eidavome į koncertus. Nueidavę penkiese užsėsdavom pusę suolo, vieną kartą ir pastabą gavom. Vyras atnešė ledų, mums penkiems dalino, o vienas atsisuko ir sako: „Na ir šeimyna!“

---

„Galiausiai draugė, kuri ir padėjo tapti kirpėja, mane pasikvietė dirbti į „Muralio“ kirpyklą. Ji buvo „Pieno centro“ pastate, antrame aukšte. Mačiau, kaip statė „Merkurijų“ – dirbau dešimtoje kėdėje, prie pat lango. „Muralio“ kirpykla buvo aukšto lygio: rankšluosčiai – balti, chalatai – balti, dezinfekcijos priemonės – ant staliuko, po kiekvieno šukavimo dezinfekuodavome, kitaip nebuvo galima...“

- - -