Vytauto parkas

Neringa: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai. Tais laikais „Orbitos“ stogeliai imitavo musmires, ji mums buvo pristatoma kaip „didelių vaikų“ atrakcionas. Kas belikdavo? Taip, lėtaeigė „Saulutė“. Mano ankstyvuose atsiminimuose parke vyko vaikų šventės, buvo galima nusipirkti cukraus vatos ir pajodinėti poniu. Kai į Kauną laikinai atsikraustė amerikietiški atrakcionai, protestuodama prieš norus eiti ten, kur daug brangiai kainuojančių klyksmų ir žaibuojančių lempelių, mama po ilgo laiko nusivedė į Vytauto parką. Sakė, trumpam. Jo tylumą sklaidė tik kartkartėmis pralekiantys lankytojų vairuojami automobiliukai. Tąkart litas laivelyje iš penkių minučių išaugo į vasaros valandą, į valias prisodrinusią paprasto vėjo džiaugsmo, kai nieko geresnio negalėjai tą akimirką rasti. Dabar dėkoju jai už neįtikėtiną kantrybę, stebint dukras nuo suolelio. Jau daugiau nei penketą metų kiekvieną pavasarį sugrįžtu. Kaskart atsivedu žmonių, kuriems apsilankymas tampa atradimu. Dabar atsiminimuose įstringa karuselės, pritaikytos mums, „dideliems“, daug neskubių pokalbių, savaitgaliais skambanti lietuviška estrada, kai mažoje scenoje šokių laukia senutės, iškrakmolytomis apykaklaitėmis. Vytauto parką galima pavadinti maža visata, turinčia savo dvasią. Tik ja karūnuoju ne karuseles, jų senovinį stotą ar sulaukėjusią atmosferą, o dalį parko prižiūrinčią darbuotoją Reginą, kurios buvimą šioje erdvėje pamenu visada ir negaliu įsivaizduoti be jos. Tada pasisupimas atrodo tiesiog eilinis pasisupimas. Kažkokiu būdu ji užpildo erdvę. Net tada, kai oranžinplaukė ėmė nebeignoruoti balinančio laiko, išliko tokia pat žvitri: ant karuselių tapė boružes, atpažinusi imdavo švelniai priekaištauti („kodėl taip vėlai šiemet atėjote?“), kartais, paslapčia mirktelėjusi akimi, į „Orbitą“ laipindavo nemokamai. Sykį, kai atsivedžiau pulką užsieniečių, susijaudinusi pasakojo apie jaunystę, kaip Kauno botanikos sode nakčia pavyko pamatyti kartą per metus pražystančią Nakties Karalienę, kitąsyk apie tikrą pažinimo medį – šalia augantį riešutmedį ir voveres. Tada supranti, kad dalytis yra gerai. Tik kažkodėl į Parką nuolat sugrįžti kaip senas, šiek tiek nusikaltęs pažįstamas, nes vis per menkas suokalbininkas, kad visa tai ilgiau išliktų. Ši nuotrauka – Reginai. Nes visada norėjau padovanoti. (2014)