Atminties biuras: B. Landsbergytė
Muzikologė Birutė Landsbergytė pasakoja apie šeimos vasarnamį Kačerginėje, ten gyvenusius bei vasarojusius žmones.
- - -
Teta Aliutė už tėtę buvo vyresnė dešimčia metų. Ji pasakojo: sužinojus, jog tėvai pirks sklypą Kačerginėje, jai buvo didžiulis nusivylimas, nes tai reiškė, kad jie nebevažiuos į Palangą ir nebebus pramoginių vasarų, poilsio, dūkimo su pusseserėm. Žinoma, visa tai pasitvirtino, nes močiutė čia gyveno ūkiškai. Dideliame sklype atsirado daržas, pasodinta daug vaismedžių. Kiekvieną vasarą buvo perkami trys paršiukai, iki rudens užauginami ir po to kaip mėsos kombinate – skerdžiamos kiaulės, apdorojama mėsa, iš jos gaminamos dešros, kumpiai, rūkoma, sūdoma, konservuojama ir t. t. Perkama keturiasdešimt viščiukų. Žodžiu, dėl ko teta baiminosi, tai ir įvyko. Tada atsirado naujos vaikų pareigos: tą ir tą šerti, prižiūrėti, laistyti, ravėti. Aišku, vaikai visada turės laiko pramogoms – ir tėtė, ir dėdė eidavo žvejoti, grybauti, maudytis. Tėtė nuo vaikystės daug skaitė. Be to, čia visą laiką buvo daugiau negu trys vaikai – Jablonskių, Petkevičių vaikai, atvažiuodavo ir jų klasės draugai, skautai.
- - -
Nesilaikykime tokio stereotipiško supratimo, kad vasarnamiai, ypač tiems, kurie turėjo juos, buvo poilsio vieta. Vasarnamių savininkai labai daug dirbo. Kaip ir Landsbergių, taip ir Zikarų, ir Mašiotų sklypai buvo didžiuliai, tų šeimų moterys dirbo, rūpinosi ir gėlėm, ir medžiais, ir daržais. Nors, atrodo, buvo miestietės ir kitokių profesijų, bet atvykusios čia labai greitai persikvalifikavo ir dirbo išsijuosusios. Žodžiu, atostogavimas buvo labai sąlyginis dalykas. Žinoma, buvo ir kavos gėrimų su poniomis sekmadienį, ir trumpų atokvėpių pusvalandžiui, bet buvo ir labai nuoširdžiai dirbta. O atostogaudavo tie, kurie atvažiuodavo į svečius, kurie neturėjo vasarnamių, kurie nuomodavosi – jie tikrai daug daugiau maudydavosi, vaikščiodavo, ilsėdavosi, skaitydavo, degindavosi pliaže.
- - -
Šeimos santykiai su žydais buvo geri, tai yra sena Lietuvos kultūrinė tradicija. Iš esmės tai nepasikeitė ir karo metais, o ypač dėl to, kad kažkas kažkur nutarė, jog jie netinkami būti šitame pasaulyje. Yra vienintelis kriterijus – žmogiškumas, pagalba, net nebūtinai žydų tautybės žmonėms. Šitame name konkrečiai viena mergaitė buvo slepiama, Bela Gurvičiūtė, o Kauno namuose slėpėsi kiti žmonės, verčiami kitų istorinių aplinkybių. Pavyzdžiui, Juozo Vito šeima, kai jisai buvo persekiojamas, paskui Vladas Kurkauskas, buvęs Klaipėdos burmistras, Nepriklausomybės laikų Seimo narys. Atėjus sovietams, jam pasidarė nesaugu kaip Nepriklausomybės laikų veikėjui, tada jis kurį laiką gyveno Kauno namuose. Ir tėtė tą visą laiką sako, ir aš, žinoma, taip matau – nėra skirstymo į tautybes, bet yra tiesiog pagalba tiems, kuriems jos tuo metu reikia. Ir viskas.
- - -
Paprastai taip būdavo, kad pagalbos prašydavo pas savo profesijos žmones. Muzikantai iš geto eidavo pas muzikantus, taip buvo Kiprui Petrauskui ir jo žmonai, Čiurlionienei ir jos šeimai; o daktarė ėjo pas daktarę, kurią pažinojo ir iš kurios galėjo tikėtis pagalbos. Močiutė Frumą Gurvičienę pasikvietė į kambarį kaip pacientę, nuramino, jai ant akių uždėjo vatos tamponus, tarsi atliko medicininę terapiją, kad ji sušiltų viduje. Išgirdusi prašymą, ji pasakė: „tegul ateina“. Ir viskas. Bela Gurvičiūtė iš karto čia buvo atvežta, tiktai pagyveno neilgai – netrukus gestapas suėmė sūnų Gabrielių, tada baimintasi visokių kratų, galimi dažnesni apsilankymai visose šeimos būstinėse, tad jai buvo surasti kiti globėjai. Belai pavyko išgyventi, išsigelbėti ir išvykti į Izraelį. Neseniai jos trys vaikai buvo atvažiavę į Kačerginę padėkoti tėtei kaip šeimos atstovui bei apžiūrėti vietą, kur jų mama buvo prisiglaudusi karo metu. Ne visi tą ryžosi daryti, bet ryžosi irgi ne vieni seneliai, o daug žmonių. Tiktai apie juos per mažai kalbama, daugiau afišuojamas kitas kampas.
- - -
Grąžintas vasarnamis per sovietmetį nebuvo pertvarkytas taip, kad nebūtų galima atstatyti to, kas buvo. Šita prasme pasisekė – humaniška paskirtis, vaistinė. Gydytoja, vaistininkas, seselė gyveno antrame aukšte. Žinoma, nieks per daug nesirūpino langinių ar balkono išsaugojimu, viduj buvo padaryta viena kita pertvara, papildomai pastatyta keletas pečių, bet visa tai atkūrus, namas atgavo autentišką vaizdą. Paskui, žinoma, liko dažymo ir smulkūs remonto darbai.
- - -
Daugiau žinojau Kauno namą, pro jį praeiti, pamatyti galėjau bet kada. Čia, aišku, irgi galėjau užeiti į vaistinę, bet nebuvau atvykusi, kol namo negrąžino. Mano gyvenime Kačerginė atsirado gan netikėtai ir prie jos reikėjo priprasti, ją reikėjo pamilti. Aišku, ir senelis čia buvo su savo antrąja žmona bei tuo nepaprastai džiaugėsi, tada pradėjau ir pati įeiti į namo istoriją, jisai tapo savas. O dabar tai jau visiškai nebekvestionuojamas dalykas, čia yra mano pagrindinė gyvenamoji vieta. Vasarnamis gyvuoja su savo praeitimi. Ir mes tampame jo dalimi.
- - -
Kaunas, kaip bebūtų keista vilnietei, yra labai savas miestas. Man kažkada yra sakę, kad jausiesi geriausiai ten, kur gimei. O gimiau aš Kaune. Mama atvažiavo čia, nes jie Vilniuje tikrai labai varganai gyveno, ten buvo nelabai geros sąlygos mane parsivežti. Pasaulį išvydau Kaune ir kurį laiką gyvenom kaip tik tame name, kuriame senelis turėjo du kambarius. Šeimos gyvenamasis namas K. Donelaičio gatvėje taip pat buvo nacionalizuotas, bet seneliams buvo leista gyventi dviejuose kambariuose. Kaunas taip ir lydi mane visą laiką. Galų gale, aš ir paskyrimą darbui ėmiausi į Kauną, čia dirbau trylika-keturiolika metų. Paskui vėl grįžau į Vilnių, o dabar vėl – čia. Ir grįžau iš esmės dėl Kačerginės. Dėl to, kad traukia; negali palikti taip sau, užrakinti ir išvažiuoti.
- - -
Kaunas yra jaukus ir gražus, o ypač – Naujamiestis, su gražiaisiais senelio projektuotais pastatais. Apie juos jis, žinoma, pasakodavo. Matai tuos pastatus ir jie tampa savesni nei kiti, negali nesidžiaugti ir nepamilti. Aišku, negali būti ir toks neobjektyvus ir liaupsinti vieną, o nematyti kitų architektų projektuotų pastatų, gražaus Pašto, Karo muziejaus ar Pažangos rūmų. Matai skirtumus, braižą, bet galiausiai senelis yra numeris pirmas.
- - -
Šeimos vasarnamis anuomet ir dabar skiriasi, bet ir lieka panašus. Galbūt nesiskiria tuo, kad šie namai kaip ir anuomet – vieši. Namas yra atviras, mes naudojamės juo, bet jis nėra privati, asmeninė nuosavybė. Dar yra renginiai, kuriuos organizuoju čia, kieme. Tokių oficialių renginių tada nebuvo, bet kaip draugai, bičiuliai lankėsi dabar jau istorinės asmenybės, pavyzdžiui, Dvarionai, Gruodis, ponia Lozoraitienė, generolas Antanas Gustaitis ir t. t. Žodžiu, tie namai buvo pilni meninės ir muzikinės dvasios, tiktai dabar yra kitas formatas. Skiriasi ir tai, jog aš taip labai ūkiškai su gyvuliukais nesitvarkau kaip močiutė, man pakanka daržo ir sodo. Bandau ir viduj kiek įmanoma atkurti kambarių funkcijas, interjerus. Rašiau labai daug laiškų tetai, klausiau ir tėtės, ir dėdės, norėjau viską tiksliai žinoti – apie spalvas, daiktus, kaimynus, draugus. Ne viską įmanoma atkurti, bet pirmą aukštą maždaug pavyks.
- - -
Birutė Landsbergytė
Muzikologė Birutė Landsbergytė 1960 m. gimė Kaune, tačiau vaikystę praleido bei mokslus baigė Vilniuje. Jos tėvai – pianistė, koncertmeisterė, pedagogė prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė ir pianistas, muzikologas, politikas prof. Vytautas Landsbergis. Seneliai – verslininkas, tremtinys Pranas Ručys ir pienininkė, tremtinė Agnietė Putilaitė-Ručienė, akių gydytoja Ona Jablonskytė-Landsbergienė ir architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Landsbergių šeima tarpukariu įsigijo sklypą Kačerginėje ir jame 1937–1938 m. buvo pastatytas paties V. Landsbergio-Žemkalnio projektuotas vasarnamis. Jame šeima su giminėmis ir draugais dažnai leisdavo laiką šiltuoju metų laiku. Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas, jame įsikūrė vaistinė, tačiau atkūrus Nepriklausomybę, šeima atgavo vasarnamį. Šiuo metu namas atlieka savo pradinę funkciją, be to, vasaromis čia rengiami literatūros ir muzikos vakarai „Kačerginės pušyno muzika“. Daugiau pasakojimų ir istorijų apie Kačerginę galima paskaityti prof. V. Landsbergio knygoje „Bangos, duokit kelią: Kačerginės paveikslėliai“ (2004).
Interviu data: 2018-10-11