Laisvieji Kauno archyvai

Atminties biuras: G. Vėželienė

Baltarusė Galina Vėželienė pasakoja apie savo vaikystę Baltarusijos kaimelyje ir pirmuosius įspūdžius atvykus gyventi į Kauną.

- - -

„Prieš atvykdama į Kauną, karo metu, gyvenau kaimelyje Baltarusijoje. Iš tiesų, ten buvo smagu – turėjau daug draugų ir draugių. Tačiau pokariu mums visko trūko: maisto, drabužių, net ir knygų. Kaime visi vaikai turėjo dalintis vienu vadovėliu. Eidavome iki mokyklos penkis kilometrus nešdami vieną vadovėlį“.

- - -
„Paskutinį kartą mačiau savo tėtį prieš jam išeinant iš namų šienapjūtės metu. Tėtis buvo kolūkio pirmininkas, todėl turėjo eiti dirbti. Jis priėjo atsisveikinti, apkabino mane ir paėmęs ant rankų iškėlė į viršų. Po to laiko daugiau tėčio nebemačiau, jis žuvo“.

- - -

„Pirmą kartą atvažiavus į Kauną mane labiausiai nustebino parduotuvių vitrinose kabantys kumpiai. Kaime, kuriame gyvenau, to neteko regėti. Languose kabanti mėsa padarė neišdildomą įspūdį, likusį iki pat dabar“.

- - -

„Susižavėjimas miestu sustiprėjo pirmą kartą išvydus ilgą, ketverių durų autobusą. Būdavo labai smagu dideliu autobusu važiuoti žemyn nuo Savanorių prospekto kalno“.

- - -

„Gerą pusmetį dirbau prekyvietėje. Prekiavome maistu, gėrimais, vaisiais. Savaitgaliais važiuodavome į Panemunės šilą. Pliaže prekiaudavome bandelėmis, vaisvandeniais, kitais saldumynais. Būdavo didelė apgultis, visas mūsų atvežtas gėrybes greitai išpirkdavo“.

- - -

„Laisvalaikiu mėgdavome eiti į kino teatrus, pasivaikščioti Laisvės alėjoje. Smagiausia buvo kino teatre „Planeta“ stebėti indiškus filmus – stulbinančio grožio kostiumai, aplinka. Buvo kažkas pasakiško“.

- - -

„Laisvės alėja nuolat šurmuliuodavo nuo žmonių. Ypač vakarais. Dažnai praeidami susitikdavome bendradarbių, draugų. Žmonės pasivaikščioti išeidavo kartu su savo vaikais, nesvarbu, kad šie buvo dar visai mažučiai – paguldydavo į vežimėlius ir vis tiek eidavo. Laisvės alėjoje buvo vaikų kavinė „Pasaka“, kurioje labai mėgdavome lankytis. Eidavome ir į Ąžuolyną kartu su vaikais“.

- - -

„Vasarą ir dabar mėgstu išeiti pavaikščioti į Laisvės alėją. Tik dabar ši visiškai kitokia – nurimusi – ir pažįstamą veidą sutikti darosi vis sunkiau“.

- - -

„Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje. Vykdavo šventė, vaikų aplankyti ateidavo Senis Šaltis. Gyvenome visai netoli, S. Neries gatvėje (dabar – V. Putvinskio g.) ir papuoštą eglutę matydavome pro savo namų langus. Visada būdavo puošiama gyva eglutė, o šalia jos stovėjo ir ponas Leninas, į mūsų buto langus atsukęs užpakalį...“

- - -

„Jauna norėjau grįžti atgal į gimtinę, tačiau dabar Kauno nebepalikčiau“.

- - -

Galina Kraucova Vėželienė

Galina gimė 1934 m. Baltarusijoje, nedideliame kaime. Galinos tėtis – Ivanas Kraucovas 1938 m. sušaudytas „Didžiojo valymo“ akcijos metu. Mama Aleksandra Kraucova neatlaikiusi sielvarto dėl vyro mirties mirė nuo smegenų ligos. Savo brolio Galina nepažinojo – šis žuvo jai dar negimus. Visai mažą mergaitę globojo jos močiutė. Šešiolikos metų Galina liko viena – mirus močiutei išvyko gyventi į miestą. Po kelerių metų susipažino su savo būsimu vyru Albinu, jūreiviu iš Lietuvos. Įkalbėta draugių ir vedama meilės, 1958 m. atvyko gyventi į Kauną ir čia gyvena jau 60 metų.

Interviu data 2017-11-30