Atminties biuras: I. Glikas
Kauno žydų bendruomenės narys Izaokas Glikas prisimena, kaip avėdamas vasarinius batukus žaltą žiemos naktį su mama šildėsi šieno kūgyje, kaip miegojo klėtyje ir pabudo ledo luite. Pasakoja, kaip buvo globojamas kunigo Seleziečių vienuolyne Gelgaudiškyje ir buvo pakrikštytas Antanu Žemaičiu.
- - -
„Tėvelis, jo pusbrolis ir dar keletas žmonių užtvenkė Šešupę ir padarė elektrinę Kudirkos Naumiestyje. Ta Šešupės užtvanka mums buvo labai palanki, kai reikėjo bėgti iš miesto. Ypač vasaros metu, kai būdavo sausiau, vanduo žemiau užtvankos taip nusekdavo, kad buvo galima ją perbristi“.
- - -
„Birželio 22 dieną, anksti ryte, apie 4 valandą, miestelyje pasigirdo didelis triukšmas. Girdėjome mašinas, motociklus. Po to išgirdome didžiulį sprogimą, kadangi vokiečiai susprogdino Tarybų Sąjungos armijos pasienio užkardą. Tėvas atidarė langines, norėjo atidaryti langą ir pažiūrėti, kas dedasi. Netoliese stovėjo vokietis su šautuvu ir pasakė, kad negalima, nes, priešingu atveju, šaus. Tada tėvelis uždarė langą ir pasakė, kad mums atėjo galas. Tą naktį buvo nušauti du žydai. Tai buvo karo pradžia“.
- - -
„Liepos 1 dieną į namus atėjo pažįstamas policininkas. Su mumis pasisveikino kaip su draugais ir pranešė, kad vokiečiai įsakė surinkti vyrus, kuriuos veš dirbti į Vokietiją. Patarė gerai apsirengti, pasiimti šiltesnių rūbų ir trims dienoms maisto. Išvykti nutarė tėvas ir vyriausiasis brolis. Išėjo laukan, kur jau buvo atvestas senelis, jo trys sūnūs ir dar keletas pažįstamų. Juos visus surikiavo, nuvedė į miesto turgaus aikštę, surinko dokumentus, pasus. Pavakare, kol visus suskaičiavo, nuvedė į žydų kapus. Sutemus pasigirdo šūviai. Puolėme į paniką. Mums buvo aiškinama, kad vyksta manevrai, pratybos“.
- - -
„Žiemą, sausio mėnesį, teko ieškotis, kur prisiglausti. Lauke buvo gal 20 laipsnių šalčio. Apie vidurnaktį pasibeldėme į malonių žmonių duris. Mes papasakojome, kodėl esame čia ir jie mus užjautė. Šeimininkai pašildė vandens, į kurį įmerkė mano kojas. Paskui į ugnį įdėjo dvi plytas. Nakčiai mus nuvedė į klėtį. Davė pūkines antklodes, kuriomis užsiklojome. Tada man prie kojų padėjo į kažkokius audinius ar skaras įvyniotas plytas. Kojoms buvo šilta. Taip ir miegojome. Ryte pabudę pamatėme, kad viskas nuo mūsų iškvėptų garų sušalo, o mūsų antklodės padengtos ledu“.
- - -
„Kurį laiką prieglobstį buvau gavęs vienuolyne, kuriame išmokau keletą maldų, dešimt Dievo įsakymų. Vėliau į tą vienuolyną dirbti virtuvėje atvažiavo mano vyresnioji sesuo. Ji nesukeldavo jokių įtarimų, nes buvo šviesiaplaukė, europietiško gymio, gerai mokėjo kalbą. Mes vienas kitą matydavome, melsdamiesi bažnyčioje klūpodavome netoli vienas kito, tačiau jokio kontakto tarp mūsų būti negalėjo ir nebuvo. Niekas neįtarė, kad esame brolis ir sesuo“.
- - -
„Po karo nuvažiavome namo į Kudirkos Naumiestį. Ten akmens ant akmens nebuvo. Viskas sulyginta su žeme, miestas sugriautas. Nepažeisti liko tik savivaldybės, policijos pastatai, dar keletas toje pačioje gatvėje buvusių namų. Taip pat dar stovėjo bažnyčia, kurios bokštas buvo peršautas kiaurai. Mums ten nebebuvo ką veikti. Naujų namų statyti nebuvo kam ir iš ko, nors aplink ir mėtėsi begalės plytų. Teko vėl ieškotis laikino prieglobsčio pas tuos pačius žmones, kurie mus slapstė karo metu“.
- - -
Izaokas Glikas
Izaokas (Izraelis Iseris) gimė 1934 m. Šakiuose. Kartu su tėvais – Jenkeliu Gliku ir Malka Frišmantaite Glikiene, broliais Leibu ir Kopeliu bei seserimis Chana Mina ir Pėse Dveira iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno Kudirkos Naumiestyje. Glikų šeima buvo religinga, išsilavinusi. Vos sulaukusį septynerių metų Izaoką užklupo karas ir artimųjų netektis – berniuko tėtis ir brolis Leibas, kartu su šimtais kitų vyrų buvo sušaudyti 1941 m. liepos 1 d. miestelio žydų kapinėse. Izaokas su mama, broliu ir seserimis karą išgyveno slapstydamiesi kaimuose. Glikams padėjo apie 20 ūkininkų šeimų ir pavienių asmenų.
Seseriai Pėsei Dveirai ištekėjus ir gavus prieglobstį Kaune, maždaug 1949 m., į šį miestą gyventi persikėlė visa karą išgyvenusi Glikų šeima.
Interviu data 2017-10-25