Atminties biuras: J. Zarchi
Kauno žydų bendruomenės narė Julijana Zarchi pasakoja apie multikultūrišką - žydišką ir vokišką savo kilmę, anksti netekto tėčio ilgesį, neišblėsusią mamos nostalgiją Diuseldorfui ir sunkią savo vaikystę tremtyje Tadžikistano karštyje.
- - -
,,Likimas žmonių, aš visą laiką taip galvoju, priklauso nuo šeimos, kurioje jie auga. O šeimos likimas dažniausiai priklauso nuo šalių, kuriose tos šeimos gyvena. Mano atveju, tai yra Vokietija ir Lietuva. Mano vardas vokiškas, o pavardė žydiška. Čia atsispindi abi pusės. Mano šeimos likimas surištas su visa Antrojo pasaulinio karo istorija ir laikotarpiu po jo Lietuvoje ir Vokietijoje. Nacizmas, Hitleris, tarybinė Lietuvos okupacija... Mano likimas atspindi dvi dideles XX a. diktatūras.“
- - -
,,Civilinės metrikacijos tuo metu nebuvo. Todėl mano mama ėjo į sinagogą. Tai reiškė, kad ji tapo, visų pirma, Lietuvos piliete (o tai jai buvo labai svarbu) ir žyde. 1934 m., kuomet Vokietijoje mišrios šeimos skirdavosi, joms liepdavo skirtis, mano mama ištekėjo. Mama pasakojo, kad procesas buvo labai malonus. Reikėjo lipti į vandenį, ja rūpinosi. Bet tėvas baisiai pergyveno. Rabinas taip pat bijojo - jeigu krikščionys sužinos, kad čia krikščionė tampa žyde, Kaune gali prasidėti pogromai. Bet jie tai padarė, susituokė.“
- - -
„Mano mamai čia viskas buvo svetima. Ji visuomet verkė, norėjo namo. Nutarė, kad reikia turėti ką nors savo ir pagimdyti vaiką. Taip atsiradau aš. Iki pat jos mirties aš buvau tas, kuris buvo jos, surištas su Vokietija. Nors man ta Vokietija buvo... Aš niekad ten negalėjau nuvažiuoti. Tarybiniais laikais neleidžiama buvo važiuoti. Ypač tam, kuris moka kalbas. Su manimi mama visuomet kalbėjo tik vokiškai. Tai mano pirmoji kalba. Paskui išmokau lietuviškai. Po to, kai mus išvežė į Tadžikistaną, ten išmokau rusiškai. Aš buvau gabaliukas jos tėvynės, nors niekad nebuvau toje jos tėvynėje.“
- - -
„Visur užimtose šalyse buvo skelbimai, kad pusiau žydai turi eiti į getą. Mano mama ir močiutė buvo labai išgąsdintos pirmų dienų po karo pradžios. Lietuvoje, Kaune vis dėlto buvo labai daug žydų žudynių gatvėse, namuose. Tai baltaraiščiai. Mes gyvenome Vytauto pr., mama viską matė. Ir tą garažą. Nors ji man nieko nepasakojo. Jos galvojo, kad getas mane apgins nuo šitų baisumų, nuo gatvėse lakstančių pavojingų žmonių. Kad ir už tvoros, bet ten bus saugiau. Niekas neįsivaizdavo, kas tas getas bus, kad prasidės valymai nuo nereikalingų žudų: senų, vaikų, moterų, nėščiųjų...“
- - -
„Kelintą dieną gete vyko intelektualų akcija. Visi gi žinojo, kas ten vyko su jais. Buvo pasakyta, kad ypatingiems darbams archyvuose reikia kažkokių ypatingų intelektualų. Ten buvo didžiulė konkurencija. O juos iš karto nuvežė į IV fortą ir visus nužudė.“
- - -
„Vocelkienė išvesdavo mus į lauką ir mama su žiūronais žiūrėdavo, ar mes vis dar gyvi. Bijodavo prie tos tvoros arčiau prieiti, nes aš būčiau verkusi. Greta Holzman, atrodo, irgi ateidavo.“
- - -
,,Atsimenu, kai buvau prie tos tvoros ir kažkas man sako vokiškai: ,,Liauf". Ir kiša mane pro tą tvorą. Ir sako: ,,Liauf“ - ,,bėk“. Ten toli, kitoj pusėj namo, viename iš įėjimų per vidurį matau mamą. Ir imu bėgti. Labai greitai. Mama pasakojo, kad negalėjo patikėti, kaip greitai bėgau.“
- - -
„Visų pirma, mus vežė į šiaurę, į šiaurę. O po to, vienu momentu, atgal. Nusprendė į Tadžikistaną, kur drėkino laukus. Medvilnė Tarybų sąjungoj buvo baltas auksas. Jiems trūko darbo jėgos. Beje, mes buvom vagone gegužės mėnesį, kai karas pasibaigė. Pasidarė šilčiau, vaikams ėmė darytis įdomu, nes pamatė kupranugarius, kalnus. Ten labai gražu, jeigu pagalvotum...“
- - -
„Vėliau viena mergaitė man pasakojo, kad kai mus atvežė, žmonės ėjo žiūrėti. Visiems buvo įdomu, kaip tie vokiečiai atrodo... Ar jie su ragais? Įsivaizduojat?“
- - -
JULIJANA ZARCHI
Julijana gimė 1938 m. Kaune, Ukmergės žydo Maušos Zarchi ir vokietės Gertos Terezijos Urchs iš Diuseldorfo prie Reino šeimoje. Jos tėvai ir susipažino šiame mieste, o susituokti atvyko į Lietuvą – 1934 m. Hitlerio Vokietijoje santuoka tarp žydo ir vokietės buvo neleidžiama. Taip mergaitės mama tapo Lietuvos piliete. Jauna šeima kurį laiką gyveno Vokietijoje, tačiau ten jautėsi nesaugiai, atvyko į Kauną. Vėliau čia apsigyveno ir Julijanos močiutė iš mamos pusės. Mergaitės tėtis dirbo trijų jidiš kalba leidžiamų laikraščių redakcijoje Vytauto pr.
Prasidėjus karui su sovietais, Julijanos tėtis išėjo į redakciją sužinoti daugiau naujienų. Iš ten šeimai pranešė, kad frontas labai greitai juda, todėl su redakcija traukiasi į Rytus. Kaip vėliau sužinojo Julijana, tėtis iš tiesų išvažiavo į Ukmergę, kur drauge su kitais savo giminaičiais buvo nužudytas nacių. Be mamos ir močiutės Julijana praleido keletą mėnesių Kauno gete (mama manė, kad ten bus saugiau, nes bijojo baltaraiščių), iš kurio ją išgelbėjo kaimynas, austras Pranas Vocelka. Mama ir močiutė mergaitę slėpė namuose nuo nacių iki pat tol, kol į Lietuvą atėjo sovietų kariuomenė. Močiutė mirė 1945 m. sausį. Tų pačių metų balandį sovietų kariuomenė Julijaną su mama ištrėmė į Tadžikistaną, nepakeliamame karštyje dirbti medvilnės laukuose. Tremtyje moterys pragyveno net 17 metų, į Lietuvą sugrįžo tik 1963 m. Julijanos mama niekuomet nenustojo ilgėtis gimtojo Diuseldorfo, kurio jau niekad nebepamatė.
Interviu data 2018-05-22