Atminties biuras: R. Litay
Litvakė Roza Litay dalijasi atsiminimais apie savo šeimos gyvenimą Kaune ir už jo ribų – artimųjų likimus Antrojo pasaulinio karo metais, sovietmečiu ir vėliau. Rozos mama – šviesaus atminimo, nepaprasto balso savininkė, dainininkė Nechama Lifšicaitė.
- - -
„Mano mama augo Alytuje. Kaip ji pasakojo, Lietuvoje viskas buvo labai autonomiška. Lietuviai gyveno savo gyvenimą, žydai – savo. Mano šeima gyveno absoliučiai žydišką gyvenimą, man pasakodavo apie žydišką Lietuvą. Tik vėliau supratau, kad jie mokėjo lietuvių kalbą.“
- - -
„Mano dėdė Jakov Italijoje mokėsi medicinos, vėliau turėjo išvažiuoti į Izraelį. 1941 m. atvažiavo į Kauną atsisveikinti su šeima ir pateko į getą. Buvo geto policininkas, jį labai kankino ir nužudė IX forte.
Ir taip visi mano bobutės seserų vaikai... Srolikas norėjo eiti į partizanus, pabėgti iš geto – jį sušaudė. Aš žinau, kaip kiekvienas žuvo. Mano bobutės sesers Sonios duktė Rivka slėpėsi malinoje, ją su kitais surado ir paprasčiausiai sudegino gete vidury karo... Sūnus Dodikas nenorėjo palikti mamos, taip pat buvo sudegintas su Mirala ir Berta...“
- - -
„O mano mama ir bobutė pabėgo į Uzbekistaną. Jie ten, aišku, susitvarkė. Nors badavo. Jie pasakojo man – galvodavom, Dieve mano, kai grįšim į Lietuvą ir papasakosim, kaip mums buvo sunku... Kai jie sužinojo, kas nutiko čia, suprato, kad jiems visai nebuvo sunku.“
- - -
„Mano bobutė negalėjo nieko matyti, kas priminė jos šeimą.
Ji nuėjo pas buvusią tarnaitę paklausti, kas nutiko. Ant jos stalo buvo mano tetos staltiesė, mano tetos vaza. Kai pamatė, bobutė apalpo... Kai atėjo kitą dieną, tų daiktų jau nebuvo.
Mūsų didelį, prieškariu statytą penkių butų namą su dideliu medžiu Žaliakalnyje paėmė lietuviai. Mano bobutė su jais ginčytis negalėjo. Ji neturėjo jėgų. Ji tik norėjo, kad visi būtų gyvi.“
- - -
„Kažkoks žydas visus, kurie atvykdavo traukiniu, sutikdavo prie geležinkelio stoties ir apgyvendindavo. Mano šeima galiausiai gavo butą Janonio gatvėje. Ten buvo labai gražu. Sodelis su agrastais. Smėlio dėžė su baltu smėliu. Pilna draugų – lietuvių, rusų, žydų... Važinėdavau ant dviračio. Profesorius Tadas Ivanauskas gyveno greta, jis visuomet atnešdavo obuolių. Mano vaikystė buvo labai gera. Važinėdavau dviračiu ir valgydavau obuolius.“
- - -
„Namuose švęsdavome visas šventes. Bobutė macų parnešdavo iš sinagogos. Padėdavo ant spintos ir negalima buvo liesti. Lietuvoje darė labai gerą midų. Tokio, kokį gaudavome iš sinagogos, ligi šiol niekur nerandu. Per Chanuką pagal tradiciją mes, vaikai, gaudavome pinigų. Per Paschą žaisdavome riešutais. Švęsdavome ir Roš-a-šana – Naujuosius metus. Valgydavome obuolius su medumi, vieną kartą net arbūzą. Diedukas mokėjo daryti visus patiekalus. Užaugau su labai žydiškomis tradicijomis. Su meile ir žydiškai, ir lietuviškai, ir rusiškai kultūrai.“
- - -
„Lietuvoje buvo žydiškas pasaulis. Kaune po karo gatvėse dauguma likusiųjų kalbėjo jidiš kalba. Ne tik mano mamos, bet ir mano karta. O juk Sovietų sąjungoje tai buvo sudėtinga. Atvažiavusiems buvo keista. Žinoma, sąjunga mus uždarė, neleido kalbėti. Bet kai neleidžia, tu kaip tik stengiesi išlikti. Dainuodavome žydiškas dainas. Vilniuje išleido jidiš alfabetą. Manau, viskas priklausė nuo šeimos. Vieni perdavė tradicijas, o kiti bijojo tą daryti. Ir aš jų nekaltinu.“
- - -
„Žinoma, su Lietuva siejasi daug baisių dalykų. Bet čia ir labai daug gelbėtojų. Tu negali atsakyti už blogus žmones. Būk su gerais. Turiu labai daug gerų draugų čia. Daug žmonių mums padėjo. Negaliu pamiršti, kad čia užaugau. Labai myliu Lietuvos kultūrą ir istoriją.“
- - -
„Didelis stebuklas, kad išgyvenome, išvažiavome, kad mes Izraelyje. Kad vaikai moka lietuvių kalbą. Tai buvo mūsų slapta kalba. Negalvojau, kad kada nors čia sugrįšiu. Nesiilgėjau Lietuvos tol, kol neišvažiavau į Čikagą mokytis. Ten pamačiau tulpes. Ir jos man labai priminė Lietuvą. Tik tada supratau, kad aš jos ilgiuosi.“
- - -
Roza Litay (Reizla Gertnerytė)
Roza gimė 1948 m. Kaune, Boriso Gertner ir Nechamos Lifšicaitės šeimoje. Rozos seneliai iš mamos pusės – Jehuda (Judelis) Lifšicas ir Batya (Basia) Dakofker – kilę iš Vilniaus, šeimoje laikėsi žydiškų tradicijų. Antrojo pasaulinio karo metais naciams priartėjus prie Lietuvos, pabėgo į Uzbekistaną su gaisrininkų mašina. Grįžę į Kauną 1946 m. savo giminaičių gyvų neberado. Seneliai iš tėvo pusės kilę iš Krikių. Didžioji dalis jų šeimos pabėgo į Uralą, tačiau 17 giminaičių buvo sušaudyti Zapyškyje. Roza užaugo su močiutės Batya'os pasakojimais apie išnykusį prieškario Kauną ir mamos operomis, kurių klausydavosi Muzikinio teatro ložėje. Rozos šeima į Izraelį išvyko 1969 m.
Daugiau apie dainininkę Nechamą Lifšicaitę skaitykite parodos kataloge „Žydų laikštingala Nechama Lifšicaitė (1927–2017)“.