Kauno žemėlapis pagal Gintarę Adomaitytę

Ar turite laiko eiti? O jėgų? Ar patogūs Jūsų batai? Ar nebijote spalio, gal net lapkričio?

Jei taip, tai eime.

Galime pradėti nuo geležinkelio stoties – juk iš Vilniaus į Kauną šaunu vykti traukiniu. Taigi, nuo geležinkelio tilto žvilgtersime į geležinkelį, tuomet (jei esate veidu atsisukę į Vilnių) suksime kairėn ir pateksime į Žaliakalnį.

Bet gal geriau kitaip? Man būtina eiti Vytauto prospektu autobusų stoties link ir pakeliui užsukti į turgų. Bent trumpam. Net jei nieko nereikia. O man reikėjo – aną rudenį. Draugui  ieškojau kašnė – kaklaskarės. Ir radau, ir turėjau iš ko rinktis. Tiesą sakant, man patinka Kauno „targovkės“ – tai savitas, vertas atidaus žvilgsnio sluoksnis. Jų skardūs balsai, jų apsukrumas ir mandagumas, jų talentas atspėti intymesnių drabužėlių dydį, tinkantį pirkėjai...  Ir tikrai – tinka... Kaip jos moka kreiptis: ,,Ponia miela“.

Praėję autobusų stotį, sukame Bažnyčios gatve. Vytautas Sirijos Gira ,,Raudonmedžio rojaus“  veikėjo Toleikio šeimą apgyvendino ten. Bažnyčios gatvėje – tik pamanykite – visą parą skamba, dzinguliuoja, savas dainas dainuoja degtinės fabrikas. Jei eini palei jį ankstų rytą (kai dar tamsoka), gali matyti darbuotojus, konvejerius... O juk eini palei Ramybės parką – buvusias kapines – ir negali neprisiminti, kad ten atgulė mano močiutės pirmasis anūkas, miręs penkerių. O po kiek laiko, kai kapines naikino, dėdė Rimvydas savo sūnų išsikasė. 

Ir prieini Flyko laiptus – baltutėlius. Architekto laiptus. Jais kopsime aukštyn. Manykime, kad lapkritis. Aušta. Terasose – jaukūs namai, per langūs matyti: kai kuriuose liepsnoja židiniai. Šilčiau. Ir jau visai šilta, kai su nepažįstamąja praeive netikėtai pasisveikina laiptais žemyn šokuojantys mokinukai. Viršukalnėje ilsimės. Matome ir girdime Kauną – tie svaigaus gėrimo konvejerai tebedzingsi. Pasisukiojame gatvelėmis – Putino, Vaižganto ir... ir... ir.... namai – tiek istorijų...

Vytauto parko karuselės snaudžia, o kai snaudžia – tai įdomiausios. Žvilgterkime į baltus Jaunalietuvių rūmus, o tuomet – į Ąžuolyną, kuriame žengiau savo pirmuosius žingsnius. Beveik užsimerkusi nuvesiu jus iki Dainų slėnio – ir net papasakosiu apie pirmąsias Dainų šventes. Arba vėlyvesnes, sovietines, bet vis tiek lietuviškas.

Nuo Dainų slėnio Ąžuolynu suksime Zoologijos sodo link. Radvilėnų gatvėje visada išsigąstu: gal pasiklydau? Man ji pernelyg judri. Ir vis tiek... Eisime palei Šv. Antano bažnyčią, palei Žydų kapinių tvorą. O jau tuomet – Aklųjų institutas, kuriame savo gyvenimo kelią pradėjo mano paauglys tėvas ir jo sesuo – abu neregiai.    

Čia pat Savanorių prospektas ir Tvirtovės alėja – viename jos namų kadaise gyveno mūsų šeima. Jei žengtume kiek kairiau, rastume tykią Algirdo gatvelę. Ten – mano žalioji dviaukštė medinė mokykla, kurios nebėra nė ženklo. Bet.. Viktoras Rudžianskas, Donaldas Kajokas mokėsi būtent ten.

Į kairę galime nesukti. Į dešinę. Tai ten yra tikrasis Žaliakalnis – Kalniečių, Utenos, Molėtų, Širvintų gatvelėse. Eisime iki Žemaičių gatvės. Iš jos – kairėn, Prisikėlimo bažnyčios link.

Nuostabi bažnyčia. Laukta. Išsvajota. Tapusi Radijo gamykla. Nemanau, kad verta kopti ant jos stogo – man Kaunas aiškiau atsiveria nuo kalvų. Bet pati bažnyčia... Ori, santūri, atgauta...

Tuomet nusileidžiame keltu žemyn. Lankome visus muziejus arba kai kuriuos. Svarbiausia  – pamatyti Čiurlionį bei ... bei.... bei... Laisvės alėją – palei Muzikinį teatrą – iki Prezidentūros, kuri mano vaikystėje vadinosi Mokytojų namais. Ten lankiau pirmąsias šokių pamokas. Netoli jos buvusi ,,Aušros“ gimnazija. Pasakočiau apie gimnazisčių mylimiausią mokytoją Juozą Ambrazevičių. Mylimiausią – visomis to žodžio prasmėmis.

Suprantama, kad pateksime į Kauno širdį – Rotušės aikštę. Ką turėčiau rinktis aš, kilusi iš senos laisvamanių giminės? Ne tik Maironio muziejų, bet ir Vytauto bažnyčią, Vaižganto istorijas. Apsukčiau ratą palei Kauno pilį iki Santakos ir atgal.

Nejau manote, kad viskas?

Būtina pereiti Aleksoto tiltu ir keltu pakilti į Aleksotą. Tik nuo jo viršukalnės pamatysime mano Kauną – tikrąjį.

Dar nesumąsčiau, kaip grįžti atgal – matyt, nusileisti laiptais ir... Grįždami turime pereiti visą Laisvės alėją. Ant Soboro laiptų nuleipsime taip, kad...

Štai toks mano Kaunas.

Iš Justinos Petrulionytės interviu su Gintare Adomaityte „Nejaugi mano Kaunas - tai močiutė?" Arba Kauno žemėlapis pagal Gintarę Adomaitytę. Skaityti visą interviu.

Foto: iš G. Adomaitytės šeimos archyvo