Laisvieji Kauno archyvai

„Kiemo galerija“

Pastaraisias dešimtmečiais kultūros tyrinėtojai ir menininkai vis intensyviau siekia išryškinti genius loci (vietos dvasią), nurodančią į egzistencinę vietos svarbą. Suvokiama, kad vieta yra reikšminga kultūros paveldo, žmogaus egzistencijos ir kasdienybės dalis, kuri dėl nepaliaujamo modernėjimo proceso vis labiau darėsi svetima žmogui. Pasak Marco Augé, kai globaliame pasaulyje ima viešpatauti bevietiškumas, mes pajuntame vietos svarbą. Jei modernizmas sureikšmimo laiką, progresą, istoriją, tai postmodernizmas suaktualina vietą, lokalinę tradiciją ir atmintį. Vieta natūraliai atsiduria kultūros teoretikų ir menininkų akiratyje, kurie siekia atskleisti nykstančių ir užmarštin grimztančių gimtųjų, lyrinių, emociškai įkrautų vietų prasmę žmogaus ir kultūros gyvenime.
Šiame kontekste „Kiemo galerija“ aktualizuoja vietos problematiką ir kelia klausimus: kur mes gyvename? Ką vadiname savo namais? Ar namai yra ta vieta, kur sutraška raktas durų spynoje? Ar namų sąvoka daug platesnė, apimanti ryšius ir santykius tarp žmonių. Sąvoka „kaip namuose“, šiuo atveju, reikštų socialinį pasitikėjimą, kada miesto erdvė yra jauki, draugiška – kada žmonės patys ją saugo – savo nuotaika, bendradarbiavimu, kūrybiškumu.
„Kiemo galerija“ yra įsikūrusi netoli Žydų sinagogos (E. Ožeškienės g.), tarp namų, kuriuose tarpukariu gyveno daugiausia žydų šeimos. Iš senbuvių kaimynų pasakojimų sužinojau, kad mūsų kieme kažkada virė labai aktyvus ir šiltas gyvenimas. Kaimynai vienas kitą gerai pažinojo. Čia gyveno daug jaunų šeimų. Žmonės dažnai kartu švęsdavo Naujus metus ir kitas didesnes šventes, susitikdavo per laidotuves, vestuves ar laukdami šiukšlių mašinos. Tikras betarpiškas bendravimas tarp kaimynų vykdavo nuolatos. Kieme stovėjo didelis stalas, kur dažnai rytais susitikdavę jie gerdavo kavą. Viduryje kiemo buvo įrengtas apvalus fontanas su skulptūra, kuriame „čiurškė valdiškas vanduo“. Seserys Dapkevičiūtės augino gėles. Vėliau, po nepriklausomybės atgavimo, daug kas pasikeitė. Dalis gyventojų emigravo, atsirado daugiau mašinų, vietos pasidarė mažai, todėl fontaną išgriovė, medžius iškirto, viską išasfaltavo. Kiemas pavirto į didelę automobilių stovėjimo aikštelę.
Dabartinis bendravimas tarp kaimynų apsiriboja tik trumpu pasisveikinimu ar galvos linktelėjimu. Dažnai kieme kai kurie nelabai sąmoningi kaimynai padarydavo tokį šiukšlyną, kad būdavo nejauku ir pačiam būti, ir atsivesti svečių,
Dėl to priėmiau sprendimą įsisenėjusius žmonių įpročius keisti menu ir žaisti ant namų sienų, panaikindamas skirtį tarp vidinės ir išorinės-kiemo erdvių.

Kiemo katinas, tupintis lange su geltonomis langinėmis, atsirado neatsitiktinai. Katinas mėlynomis akimis sekė kaimynus, kasdien išnešančius šiukšles. Tokios priemonės ėmiausi, norėdamas pakviesti kiemo gyventojus laikytis elementarios tvarkos – nešiukšlinti. Atsiradus katinui, erdvė pasikeitė emociškai. Geltona spalva pasiekė savo - kaimynai tapo atidesni tvarkai. Esu įsitikinęs, kad veikia traukos dėsnis – pozityvumas traukia pozityvą, o destrukcija daugina destrukciją.
Teigiamas rezultatas įkvėpė naujiems sumanymams. Toliau visiems kaimynams paskelbiau, kad kuriu atvirą kiemo galeriją ir renku jų istorijas, prašiau brangių žmonių, šeimos nuotraukų, kurias jie norėtų pasikabinti namuose. Pasitelkęs autentiškas tuose namuose gyvenusių ar gyvenančių žmonių istorijas, perkėliau jas ant vidinių kiemo sienų. Tai, kas žmonėms brangu ir artima jų viduje – gali būti atverta ir perkelta į išorę – tada kieme norisi būti, pasidalinti įspūdžiais su kitais, susipažinti.
„Kiemo galerija“ prasideda nuo Čarlio Čaplino. Tai įvietinto meno kūrinys, kuris susijęs su užrašu „tik kiemo gyventojams‘. Tai savotiškas žaidimas žodžiais, per kuriuos užsimezga tyli intriga. Mūsų kiemą aplanko kas tik nori, ne tik turistai. Tai yra ir norintys veltui pasistatyti savo mašiną, ir benamiai. Aš ne prieš benamius - todėl ir nupiešiau benamį Čarlio Čaplino personoje, kuriam užrašas ir skirtas. Deja, užrašas „tik kiemo gyventojams“ „nepageidaujamų“ svečių nesulaiko, todėl Čarlis Čaplinas – tai ironija žodžiams, ironija žmonių susvetimėjimui ir kvietimas aplankyti „Kiemo galeriją“ .
Kitų galerijos paveikslų istorijos – romantiškai liūdnos, taip pat susijusios su ankstesniais kiemo gyventojais. Ant sienos, vedančios į vidinį kiemą, yra nupieštas pajacas su senoviniu fotoaparatu. Pajacas, šiuo atveju, taip pat yra personažas, stebintis, pasakojantis ir fiksuojantis dramatiškas istorijas.
Viena iš kaimynių, pirmoji aistringai palaikiusi idėją, pasiūlė nupiešti jos tetos portretą iš nuotraukos. Minėtoji teta pasižymėjo tuo, kad rengdavosi elegantiškais drabužiais, tačiau buvo labai griežta. Dukterėčia prisiminė ne tik norą puoštis, bet ir patirtą tetos baimę, todėl nutarė įamžinti jos atminimą.
Kita kaimynė paskolino savo anytos fotografiją – sprendžiant iš pasakojimo, tai buvo tolerantiška, gero būdo moteris, mačiusi, kaip iš namų buvo išvaryti šio kiemo gyventojai žydai – kartu su vokiečiais būta lietuvių – ir dėl to labai išgyvenusi, tačiau niekuo negalėjusi padėti.
„Vieną dieną kieme pamačiau keturias moteris, kurios dairėsi į namo langus. Užkalbintos papasakojo namų netekties istoriją, o viena jų – vardu Dita – davė asmenines savo ir vyro – Judos Zupavičiaus, fotografijas ir paprašė juos įamžinti. Darbas geto policijoje J. Zupavičiui leido sukaupti būtiną informaciją apie vokiečių planuojamas operacijas ir informuoti apie jas žmones, kurie slėpė žydų vaikus. Vokiečių kankintas ir sušaudytas už tai, kad neišdavė vaikų slėptuvių. Ditos ir Judos Zupavičių šeimos nuotrauka, transformavosi į sudužusią veidrodžio šukę, kur po piešiniu žydaitės Ditos ranka parašytas trumpas tekstas, supažindinantis su šia istorija ir neužmirtos tragedijos žymomis.
Manau, kad tęstiniame „Kiemo galerijos“ projekte atsiras ir daugiau tapybos darbų. Esu surinkęs nemažą kolekciją įdomių nuotraukų, kuriomis pasidalino kiemo gyventojai. Jas norėsiu nupiešti ant kiemo sienų. Atsiradus papildomam finansavimui bus galima nupiešti ir didelio formato piešinių, bei sukurti instaliacijas ir meno objektus, kurie bus harmoningai įvietinti kiemo erdvėje.
Džiugu, kad prie šio projekto geranoriškai prisideda ir kiti kiemo gyventojai. Kiemas keičiasi: sumažėjo šiukšlių, atsirado daugiau gėlių. Kaimynės pradėjo puošti jomis savo langus. Čia gyvenantis Evaldas Augustinas Kančelskis prisidėjo prie galerijos, papuošdamas dujų vamzdžius nertais mezginiais. Vėliau bus ir daugiau.
Šis projektas vykdomas siekiant spręsti ir laikmečio, ir visų mūsų problemą - tai kaimynų susvetimėjimą. Čia svarbu yra ir istorija, ir dabartis. Kad žmonės geriau suprastu ir gerbtų vienas kitą, reikalingos pastangos. Reikia juos uždegti, sudominti, priminti ir įtraukti į bendrą projektą. Dabar drąsiai galiu teigti, kad „Kiemo galerija“ kuriame mes visi.
„Kiemo galerija“ - tai dar vienas būdas žmonių saviraiškai, dar vienas būdas ne vietoje „kažko“, o šalia „to“. Nauja bendradarbiavimo tarp kaimynų forma, praplečianti pasirinkimų galimybes, kai galerija ne tik „baltas kubas“ su išvalyta erdve, bet ir erdvė, kurioje galima gyventi, galima šiukšlinti, galima šlapintis ant sienų, bet kartu yra pasiūloma pakelti akis ir pasižvalgyti po vaizdų pasaulį, taip praplečiant vizualinę lankytojų klausą ir kultūrą, primenant, kad visi gyvename kartu ir turime rūpintis ne tik savimi, bet ir šalia gyvenančiu artimu. Akivaizdu, kad susvetimėjusių kaimynų problema aktuali ne tik mūsų kiemui, todėl toks erdvės įmeninimas – galėtų būti gerosios patirties pavyzdžiu ir kitiems kiemams, ir netgi miestui. Jau dabar pradėjus įgyvendinti „Kiemo galerijos“ projektą atsirado didelis susidomėjimas ne tik iš vietinių gyventojų, bet ir atsitiktinių praeivių bei užsienio svečių. Manau, kad „Kiemo galerija“ sukurs naujas papildomas galimybes sprendžiant bevietiškumo bei žmonių susvetimėjimo problemas ir taps analogų neturinčiu viešųjų erdvių gaivinimo reiškiniu, prisidėsiančiu prie miesto įvaizdžio gerinimo programų.

Vytenis Jakas, 2014