Rašytoja Aleksandra Fomina: "Mes jau vadinomės kitaip - "neformalai"

Aleksandra Fomina – devintojo dešimtmečio kartos lietuvių prozininkė, eseistė, vertėja. Pirmąją knygą – apsakymų rinktinę "Nepaprastoji padėtis" (2004) – išleido laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengtą Pirmosios knygos konkursą. Nemažai Fominos parašytų recenzijų, apsakymų ir esė publikuojama kultūrinėje lietuvių spaudoje. Antrojoje prozininkės knygoje – romane "Mes vakar buvom saloje" (2011) – apmąstomas postsovietinio jaunimo gyvenimas Kaune ir emigracija į Londoną. Sunkią “darbininkišką” išsilavinusių, meniškų žmonių būtį apleistuose namuose – skvotuose – Fomina parašė remdamasi patirtimi, įgyta Londone. Už šį kūrinį autorė gavo literatūrinę išeivijos rašytojo ir visuomenės veikėjo Kazimiero Barėno premiją.

Apibūdinkite savo požiūrį į (Lietuvos, Kauno) bohemą: kas, Jūsų manymu, yra bohema?

Sąvoka „bohema“ man atrodo gerokai pasenusi ir asocijuojasi su maždaug 9–10 dešimtmečio atmosfera, kai žmonės „prie meno“ ėmė vis drąsiau reikštis visuomeniniame gyvenime ir viešai, savo apsirengimu bei laikysena, įsteigė kažką visiškai priešingo sovietinės kultūros apdainuotiems „paprastiems žmonėms“. Mano paauglystė ir ankstyvoji jaunystė susijusi būtent su šiuo laikotarpiu, tad žodis „bohema“ pirmiausia apibūdina personažus iš tų laikų: mąslius vyrukus ilgais neplautais plaukais ir aksominiais švarkais su chaotiškai, „avangardiškai“ pasipuošusiomis jų damomis – juos galėjai sutikti populiariose Kauno senamiesčio kavinėse, meno parodų atidarymuose, o visą kitą laiką – miesto erdvėse su knygų ir piešinių prikimštomis rankinėmis. Taip pat dažniausiai bohema man asocijuojasi su gausiu alkoholiu kiekiu ir „filosofiniais“ pašnekesiais prie juo nukrautų stalų.

Ar bohema Jus domina?

Kaip minėjau, tais laikais, apie kuriuos su tokia meile rašo tiesiogiai „bohemos sultyse virę“ Kęstutis Navakas ar Gintaras Patackas, pati buvau per jauna. Tos amžinai įkalusios kompanijos man ir sukeldavo smalsumą, ir šiek tiek gąsdindavo. Juos buvo gera stebėti per atstumą, bet prisėdusi prie jų nesijausdavau jaukiai. Man jie visada atrodė panašūs į vaikus, gyvenančius savo atskirame, nematomame pasaulyje, kur gali į valias diskutuoti ir ginčytis, kažin ką įsivaizduoti apie aplinkinius, bet kurie skaudžiai reaguoja į susidūrimus su racionaliu, praktišku kasdieniu gyvenimu. Ir bendraudavo jie kaip vaikai: būtinai garsiai pasakodavo apie save kokias nors „keistenybes“, skųsdavosi, kaip nemoka užsidirbti, kad anksčiau esą buvo geresni laikai ir t. t. Būtinai kas nors iš jų, dieną naktį sėdinčių kavinėse, vaikštinėjančių Senamiesčio gatvėmis, mane, studenčiokę, užkalbindavo kokiu nors visiškai netikėtu klausimu, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę. Ir sukeldavo neadekvačią reakciją – žinojau, kad vietoje manęs jiems į pašnekovus gali tikti iš esmės bet kuri simpatiška mergina. Tai ir juokino, ir piktino, ir kažin kodėl man tų bohemos atstovų būdavo gaila, nes arogantiška jų laikysena pritraukdavo tik tokius pačius personažus. Todėl, kad jų Kaune daug nebuvo, tam tikru laikotarpiu visi bohemos veikėjai buvo tarpusavyje susipažinę, perdraugavę, permiegoję, persipykę ir pan. Apie tai jie patys mielai ir nesivaržydami pasakodavo, skųsdavosi, kaip niekas jų nesupranta, kaip valdžia neremia jų meno, kaip amžinai varva čiaupai, skambina buvusieji ir prašo pinigų – žodžiu, visiškai „nepraktiški“ žmonės, kurių veiklos rezultatų irgi nedažnai tenka matyti viešai. „Žavūs nevykėliai“, kaip turbūt pasakytų Leonardas Cohenas.

Tačiau jei nevartosime pavadinimo „bohema“, tai tokio gyvenimo būdo žmonių man yra tekę sutikti nemažai ir tarp savo bendraamžių. Tik mes jau vadinomės kitaip – „neformalai“ – kaip pagiežingai pavymui šaukė Senamiestyje besitrinantys treninguotieji. Buvau viena iš neformalų: iš tėčio spintos nušvilptais languotais marškiniais, per dideliu paltu, maištingai suveltais plaukais ir iš smalsumo išplėstomis akimis. Mano draugai, galima sakyti, iki šių dienų daugiausia ir yra tokie „neformalai“. Jie mane traukia ir domina laisvu, nevaržomu elgesiu, plačiomis pažiūromis, pasiryžimu visokiausiems eksperimentams, puikiu, dažniausiai kelių sričių išsilavinimu, ir talentais, dėl kurių nesikankinama, bent jau viešai. Tai viena bohemos kartų, kuri šiek tiek pakoregavo tradicinį jos įvaizdį ir savo sėkminga veikla įrodė, kad menininkas neturi visą laiką draskytis ir lėkti į kraštutinumus, kad sukurtų kažką jautraus ir vertingo. Su tais, kurie mano jaunystėje buvo neformalai, įdomiau, yra apie ką pasikalbėti be štampų ir išankstinių nuostatų, jie kitokie – atviresni pasauliui, tolerantiškesni, be visų tų išsidirbinėjimų, – pavyzdžiui, mane iki šiol nupurto, kai vyresnieji bohemos atstovai į mane kreipiasi žodžiu „dama“. 

Ar šiandien egzistuoja (lietuviškoji) bohema? Jei taip, kokios jos formos?

Be abejo, egzistuoja, niekur ji ir nebuvo dingusi. Yra tik įvairios jos kartos, kurios retai kada sutaria tarpusavyje, kadangi vyresniems vis dar labai patogu dėvėti aksominius švarkus ir demonstruoti savo dvasingumą, o jaunesni į juos žiūri tarsi į seniai perskaitytą knygą: žavu, kažkada gal net kvapą gniaužė, bet nebeaktualu ir jau pabodo. Visi žmonės „prie meno“ turi kažką bendro – ar jie būtų tapytojai, skulptoriai, muzikantai, šokėjai, poetai ar rašytojai, dirbantys teatre ar galerijoje, organizuojantys renginius. Vis daugiau tarp jų atsiranda užsieniečių, keliautojų, žmonių su labai turtinga patirtimi – tokių, kuriems teko ir užsienio gamyklose padirbėti, ir su Mongolijos piemenimis po kalnus paklaidžioti, ir su kokių nors senųjų amatų meistrais Dzūkijos kaime pagerti. Viskas laisvėja, tampa labiau atvira. Dabar bohema save vadina ir jaunuolis, dėl rimtesnio įvaizdžio nešiojantis senovinę skrybėlę ir besididžiuojantis vieninteliu per kelis metus parašytu apsakymu, ir kokia nors provincialaus laikraščio žurnalistė, su senais draugais siautėjanti didesnio miesto kavinėje, bet kasdienybėje užsiimanti visai nemeniška veikla. Galbūt bohema yra tam tikras laikotarpis, raidos fazė, kurioje vieni užsilieka ir randa sau patogią nišą, įvaizdį ir gyvenseną, o kiti ją ištyrinėja ir eina toliau, ieško savęs kitur. O gal tai legenda, į kurią gali bet kada pasinerti, kad pajustum: iš tikrųjų žmogui nieko daugiau ir nereikia – tik draugų, meno, pokalbių, vyno ir muzikos?

Jūsų gyvenimas susijęs su kūrybine, menine veikla. Ar dalyvaujate (dalyvavote) kokios nors formos bohemos gyvenime (Kaune)? Jei taip, kur bohema telkiasi (telkėsi)?

Kaip minėjau, savo kartos bohemiškos gyvensenos žmones mieliau vadinu neformalais. Su jais bendravau, kai buvau paauglė ir studentė. Dabar nebegyvenu Kaune, tad keliai šiek tiek išsiskyrė. Bet vis dar labai smagu netikėtai susitikti ar pabendrauti, kad ir internete. Visi jie anksčiau ar vėliau vis labiau „sulimpa“, „sukimba“ tarpusavyje – būna, kad praėjus keliems metams išsiaiškinu – koks nors žmogelis „prie meno“, pasirodo, dirba ar gyvena su kitu neformalu iš, atrodo, visai kitos terpės ar kompanijos.

Šiaip ar taip, su bohemos atstovais – tais vyresniais, mąslesniais, pabrėžtinai dvasingais – man Kaune neteko bendrauti dėl amžiaus skirtumo ir dėl finansinės padėties – jaunimui tais laikais nebuvo sudaryta tiek sąlygų savarankiškai užsidirbti, todėl lankytis kavinėse buvo didelė prabanga. Mes tada dar tik apsibrėžėm savo teritoriją, domėjimosi ir veiklos laukus: keisdavomės kompaktiniais diskais su muzika ir filmais, rečiau – knygomis, – skaityti reikėjo daugiau laiko, o ir kam kiūtoti su knyga vienatvėje, jei yra draugų. Šlaistydavomės po miestą, sėdėdavom kiemuose, gamtoje, kartais netyčia atsirasdavo „laisvas plotas“ ar koks nors kine dirbantis pažįstamo pažįstamas nemokamai „pravesdavo“ į filmą. Vėliau atsirado įvairiausių pogrindinių vietų. Turėjom tiek entuziazmo, kad galėjom pėsčiomis naktį nukakti su visa šutve į kokį nors bendrabutį prie Žemės ūkio akademijos arba po apsilankymo spektaklyje pėdinti į Savanorių prospektą, kur draugas tapytojas „laistė“ pagaliau įsigytą dirbtuvę. Didelis įvykis visada buvo gero filmo premjera ar parodos atidarymas: nelabai svarbu, apie ką, koks tai menas, svarbiausia – pasitrinti tarp žmonių ir įgyti įspūdžių. O jau Kaunas Jazz ar Modernaus šokio festivalis tapdavo renginiais, kur praktiškai nakvodavome.

Kai buvau gal šešiolikos, susidraugavau su klasioku, kurį visi pravardžiavo panku, nors greičiau jis buvo metalistas, – su jo draugais dalyvaudavau roko grupės repeticijose. Tiesiog sėdėdavom ant grindų, dalydavomės cigaretėmis ir alumi, plepėdavom ir linguodavom pagal muziką, – buvo beprotiškai smagu. Koncertai irgi buvo labai svarbūs gyvenimo įvykiai – iki šiol susitinku žmonių, kurie su ašaromis akyse prisimena paskutinį Foje koncertą Kaune. Mus ir vienijo pirmiausia muzika, kino filmai, visokiausios „šyzos“, o ne abstrakčios filosofinės idėjos, tad susišnekėti buvo lengva: eini mieste, pamatai kartą sutiktą pažįstamą iš Dailės akademijos, ir žiū, po pusvalandžio jau lekiame jo draugų mašina kur nors į „panoramkę“, kad pasigarsinę muziką galėtume išsidūkti tuščioje mašinų aikštelėje.

Vėliau draugavau su tokiu tapytoju iš VDA Kauno fakulteto – sėdinėjome dirbtuvėse, rengėme studentų meno parodą apleistoje Jurgio bažnyčioje, organizavome filmų peržiūras tuščiose auditorijose. Su mokyklos drauge prisikrovusios akvarelinių dažų į rankines eidavom į Senamiestį, sėdėdavom ant grindinio ir mirkydamos teptukus į balas piešdavom viską, kas aplinkui. Apskritai, tais laikais į Senamiestį mus kaip magnetu traukdavo: būtinai ką nors sutikdavom, kalbindavom praeivius. Ir mus pačias užkalbindavo nepažįstami.

Dar vėliau atsirado toks bendrabutis Miško gatvėje, kur gyveno pats neformaliausias žmogus, kurį iki šiol pažįstu. Fotografas su milžiniška elektroninės muzikos kolekcija, turbūt kiekviename pasaulio mieste turintis po merginą ir amžinai švenčiantis atvirų durų dienas savo namuose. Jis mane kone kasdien kur nors ištraukdavo: tai į Nemuno salą pabėgioti ir parėkauti, tai į generalinę repeticiją Dramos teatre, tai į Panemunės kareivines, kur įrengtose dirbtuvėse pažįstamų būrys žiūrėjo japoniškus animacinius filmukus… Su juo leisdavomės į rūsius pramoninėse patalpose kažkur prie Savanorių prospekto, kur buvo atidarytas pogrindinis elektroninės muzikos klubas, trindavomės tarp labai rimtų menininkų Tekstilės bienalės atidaryme, VDA po paskaitų dalyvaudavom Literatų būrelyje, kur kiekvienas galėjo skaityti savo kūrybą, o kiti – ją kritikuoti…

Turbūt pati bohemiškiausia vieta Kaune man buvo ir liks toks nebeegzistuojantis baras „Senas stalčius“, kadaise įrengtas buvusio kino teatro „Laisvė“ rūsyje. Vėliau buvo panaši vieta Senamiestyje, vadinosi, berods, „Galera“ su siūtomis, sostuose sėdinčiomis milžiniško dydžio lėlėmis ir mįslinga senų lempų šviesa… Taip pat „Suflerio būdelė“, „Skliautai“ ir žinoma – „B.O.“ – tuomet autentiškomis mėlynai dažytomis sienomis, gausiai žymikliu išpaišytais stalais ir alumi po 3 litus. Ten sėdėdavo visokie pradedantieji metalistai, jaunieji Foje arba Airijos fanai, pankai su žiogeliais nosyje (auskarų į nosį tada Lietuvoje apskritai nebuvo) ir tarp paskaitų kopūstienę valgantys VDA studentai, – ir visi nedrąsiai žvalgydavomės vieni į kitus. Buvo labai neįprasta, kad gali štai taip, vidury baltos dienos įlįsti į tokią spalvingą vietą, kur visu garsu grojo alternatyvus rokas, ir nieko neveikti: rūkyti tiesiog viduje, vieną puodelį arbatos gerti tris valandas, plepėti, stebėti aplinkinius ir tiesiog būti… Per savaitę gaudavau iš tėvų 10 litų asmeninėms išlaidoms, iš jų susitaupydavau 5 litus – tada „B.O.“ su drauge per pusę nusipirkdavom bokalą „Biržiečių“ alaus, ir tai būdavo mūsų vakaro vinis.

Dar prisimenu kažkokius spektaklius Dramos teatre, kur žiemą eidavom visiškai išbadėjusios kultūros. Žiemos metu Kaune nieko nevykdavo – išskyrus minėtas kavines, be didelių išlaidų nelabai kur galėjai išeiti pasižmonėti. Tuomet eidavom į absoliučiai visus spektaklius už studentišką kainą. Būna, penktadienio vakarą namie nenutyla telefonas: ruošiamės, puošiamės, deriname laiką, galiausiai draugė atlekia visa išsičiustijusi, apsirengusi „originaliai juodai“ (juodi džinsai, juodas megztukas aukštu kaklu – tokia apranga buvo laikoma labai meniška) ir randa mane apsikabinusią radiatorių, nes nagų lakas, kaip tyčia, vis nenori išdžiūti… Ir lekiame abi vėluodamos, pridususios, per ledą ir sniegą į tą spektaklį, kur jau po 15 minučių pasidaro velniškai nuobodu, ir tik lauki to gražuolio aktoriaus, atliekančio pagrindinį vaidmenį…

Labai mėgdavau eiti į parodų atidarymus, ypač į Žilinsko ar Kauno paveikslų galeriją. Atrodė, ten visi ateina vieni į kitus pasižiūrėt, nes išmanančių meną nebuvo labai daug, ypač tarp jaunimo. Tie atidarymai užsitęsdavo iki vidurnakčio, būdavo nusėdėti visi aplinkiniai akmenys – tiesiog susiburdavom ir laukdavom stebuklo: kartais kažkas atsinešdavo gitarą, kartais užkalbinti užsieniečiai pavaišindavo bare, kartais priešais galeriją gyvenantis draugas pakviesdavo visus pas save žiūrėti Jarmuscho ar Greenaway‘aus filmo… Filmus taip pat žiūrėdavome legendiniame senajame „Treste“ – paveikti įspūdžių iki vėlumos tūnodavome kiemelyje, piktindami kaimynus ir dūsaudami dėl to, kad rytoj ir vėl pirmadienis…

Apibūdinkite savo santykį su Laisvės alėja. Ar yra kokia nors Laisvės alėjos vieta, kuri turėtų Jums ypatingą reikšmę? (Jei taip, papasakokite plačiau.) Ar joje pulsuoja bohemos gyvenimas? Pasidalinkite savo prisiminimais.

Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos. Prisimenu save dar vienuolikmetę, besibastančią kažkur netoli Soboro – pirmą kartą viena, be tėvų tvankią vasaros dieną išėjau į miestą ir man didelį įspūdį padarė tai, kad toje Laisvės alėjoje tiek daug žmonių – turbūt dar niekada nebuvau tiek jų mačiusi vienoje vietoje. Ir visi juda, kažką veikia, turi svarbių reikalų. Tad ir man pasidarė gyvybiškai svarbu sudalyvauti visuomenės gyvenime. Turėjau 15 kapeikų ir iškilmingai jas išleidau šalia Žilinsko galerijos įrengtame moderniame viešajame tualete: ten, o stebukle, viskas kvepėjo šampūnu ir vėjelis veikė be jokių trukdžių, pūtė net trijų rūšių orą…

Be to, tais laikais Laisvės alėjoje buvo uždrausta rūkyti. Priėjau prie dėdės nertais lininiais marškiniais, kuris prie Soboro godžiai traukė „Kosmosą“, ir pasakiau, kad nerūkytų. Dar parodžiau į kabančią ant stulpo mėlyną lentelę su perbraukta cigarete ir įspėjančiu užrašu. Dėdė labai nustebo ir po geros pauzės pasakė, kad nemoka skaityti. Toks turbūt ir buvo mano pirmas savarankiškas apsilankymas Laisvės alėjoje.

Vėliau eidama iš mokyklos visada pasukdavau į Laisvės alėją, kad pagaučiau įkvėpimą. Nors dvi geriausios mano klasės draugės gyveno rajonuose, įsigudrindavo taip apskaičiuoti, kad galėtų įlipti į savo autobusą ne prie mokyklos, o už kelių stotelių, kurioms pasiekti reikėdavo pereiti Laisvės alėja iki pat fontano. Tiesiog eidavom ir spoksodavom aplinkui. Atrodė, kad toje gatvėje, kuri jau vien savo dydžiu mums, paauglėms, darė įspūdį, verda tikras gyvenimas, nieko bendra neturintis su įgrisusiais mokslais ir disciplina. Ten ir namai buvo kitokie – senoviniai, ne mūsų „chruščiovkės“, iš kai kurių kavinių skambėjo muzika, galėjai pamatyti neįprastai apsirengusių žmonių, o prie „Merkurijaus“ buvo kioskų su neregėtom kiniškom gėrybėm… O paskui šalia jo aikštelėje ėmė rinktis reiveriai, ir mums tapo didžiausia pramoga užsimesti ant peties magnetofoną su baterijom ir, demonstruojant kokios mes „kietos“, pavasarį išdidžiai žingsniuoti Laisvės alėja: grojome repą ir Eurodance, bet jautėmės lyg kokiame madingame amerikiečių filme. Labai svarbi vieta buvo „Tulpė“, šalia kurios tada veikė ir piratinių kasečių parduotuvėlė: sėdėjo toks amžinai nuliūdęs vyrukas, kurį praminėm Broliu Triušiu, ir pardavinėjo savo įrašytas kasetes po 5 litus. Didžiausia šventė buvo susitaupyti tuos 5 litus ir su draugėmis eiti pasižvalgyti muzikos naujienų: Ace of Base, Pet shop Boys, Bryano Adamso, Madonnos, Michaelo Jacksono – tos kasetės leisdavo prisiliesti prie bauginančiai didelio ir paslaptingo populiarios muzikos pasaulio, susijusio su magiškais žodžiais „Amerika“ ir „Europa“.

Kai pradėjau tampytis su neformalais, pereiti visą Laisvės alėją tapo būtinu ritualu, nes tik taip galėjai patekti į Senamiestį. Tuo metu alėja buvo per daug atvira, per daug, sakyčiau, buržujiška – nuolat jaučiausi stebima dešimčių akių ir vertinama visų tų damučių, vidury baltos dienos sėdinčių lauko kavinėse. Tada man jų sėdėjimas atrodė kaip įžūli prabanga. Be to, Laisvės alėja garsėjo savo sankryžomis, šalia kurių prie dar sovietmečiu statytų kioskų mėgo rinktis treninguočiai. Jei leidi sau eiti viduriniu taku, tarp medžių, būtinai sutiksi kokią jų šutvę, sėdinčią ant suoliuko atkaltės, kojas nuleidus į sėdynę, besispjaudančią ir garsiai komentuojančią praeivių išvaizdą. Porai draugų jie buvo net „į galvą“ pasiūlę. Kartą eidama su klasioku metalistu išgirdau labai šlykštų komentarą apie jo šukuoseną, o dar kažkada su siaubu vienoje tų gaujų atpažinau savo klasioką… Tad tuo metu Laisvės alėjoje labiau viliojo ne pagrindinė gatvė su parduotuvėmis, kurios keitėsi kas du mėnesius ir kurioms neturėjom pinigų, o visokie kiemeliai, slapti praėjimai tarp pastatų, vidiniai infrastruktūros labirintai, tarpuvartės… Labai aiškiai pamenu vieną iš savo pirmų surūkytų cigarečių: su metalistu iš mano mokyklos sėdėjome ant suoliuko netoli buvusio „Pieno baro“. Jo pažįstami bernai pakvietė parūkyti į tarpuvartę, nes alėjoje tai daryti vis dar buvo draudžiama. Tada jie pagrojo gitara ir turėjome išsiskirti kas sau. O kad mama namie neužuostų rūkalų, purškėmės į burną moterišką dezodorantą…

Tie kiemai, ko gero, ir yra man brangiausia Laisvės alėjos vieta. Dramos teatro kiemelis, Žilinsko galerijos laiptai ir užkampiai, fantasmagoriško spalvingumo „Pigių rūbų“ parduotuvėlės kiemelyje netoli „Spurginės“, parkelis prie Muzikinio teatro, kur vieną vakarą labai netikėtai ir fatališkai įsimylėjau… Niekada nepamiršiu to vaizdo, kai šikšnosparniai suko ratus aplink didžiulius medžius paslaptingai švytinčiame liepos mėnesio danguje, o pasiraitoję kelnes mano draugai vidury žmonių šurmulio lipo į fontaną maudytis, mat jiems buvo per karšta…

Būdama studentė jau nebebijojau eiti Laisvės alėja nei dieną, nei naktį. Žinojau, kurių vietelių reikia vengti, ir laisvai pareidavau namo net ir 3 valandą nakties. Būdavo tuščia, bet kažkaip jauku, – jaučiau, kad tai mano miestas, kad jis mane apgins. Mėgau bastytis tais kiemais viena –klajoti ir tyrinėti tas „neformalias“ erdves kokią saulėtą rudens dieną, o paskui, išsiilgus žmonių, išlįsti kur nors prie „Spurginės“ ir prisipirkti skanėstų. Į „Spurginę“ ir šiaip užsukdavom lietingomis rudens popietėmis, nes ten visada skaniai kvepėjo ir buvo pigu. Bet su tais kiemais jaučiu asmeninį ryšį, būtų įdomu pamatyti, kas ten dabar, kas pasikeitė. Esu suradusi neįtikėtino meniškumo kampelių su senomis skulptūromis, nežinia kaip ten atsiradusiomis plastiko ir vielos konstrukcijomis – kiekvieną kartą vaikštinėdama ten atrasdavau ką nors tapybiško ir mįslingo. Vėliau būtent aplink Laisvės alėją esantys kiemai kiemeliai įkvėpė aprašyti Ūlos pasivaikščiojimus romane „Mes vakar buvom saloje“.

Labai gaila, kad nebėra to legendinio baro „Senas stalčius“. Rodos, jis neilgai ir gyvavo – kitą pavasarį po to, kai atradau jį, toje vietoje jau buvo kitas klubas. Tai buvo pirma vieta, kur aiškiai ir stipriai pajutau meninio gyvenimo pulsą, galėjau į valias žiūrėti į įvairiausiais atspalviais dažytus pankų plaukus, klausytis keistos, paslaptingos Pink Floyd, Led Zeppelin, kitų roko gigantų muzikos ir jaustis kaip fantastiško grožio kino filme. Sėdėdavom su dviem draugėm ant aukštų kėdžių ir dairydavomės aplinkui, tarsi patekusios į užburtą požemio karalystę… Pamenu, sienos ten buvo pabrėžtinai apsilupusios, padabintos draperijomis, plokštelėmis, karoliais, buvo aibė visokiausių senų, skoningų rakandų – patefonas, prie sienos prikalti spalvotu laku nupurkšti batai su platforma, senovinis varinis arbatinukas prie lubų, ant kurio tabalavo skudurų prikimšta gyvatė… Dirbo toks barmenas juodais plaukais ir žydromis akimis, kurį, rodos, ir dabar iš tūkstančio atpažinčiau – visos paeiliui buvome jį įsimylėjusios. Mėlynu tušinuku ant servetėlių rašydavom jam pranešimus ir palikdavom išeidamos, o perskaitęs jis šelmiškai nusišypsodavo ir pamojuodavo. Vėliau iki ašarų ginčydavomės, kuriai iš mūsų jis pamojavo.  Manau, kad tas baras būtų labai patikęs Davidui Bowie, nes jo klipuose mačiau veikėjus, kurie man priminė anuometinę publiką. Keista, bet kuriuo paros metu „Senas stalčius“ būdavo sausakimšas. Sėdinėjo jaunuoliai su dryžuotais, margais, spalvingais marškinėliais, merginos, apsirengusios drabužiais, kurie dabar vadinami vintažiniais – lyg kokio stebuklingo spektaklio veikėjai, turintys svarbią ir įdomią misiją… Tos atmosferos niekada nepamiršiu, nors kartais man atrodo, kad „Senas stalčius“ buvo tik sapnas, masinė haliucinacija. Tuo keisčiau būdavo išeiti iš to rūsio ir vėl patekti į Laisvės alėją, kur priešais buvo juvelyrinių dirbinių parduotuvė su pigiais ryškiai žėrinčiais gaminiais vitrinoje. Išeidavau kaip į kitą pasaulį, akis imdavo skaudėti nuo tos realybės, o kojos automatiškai pasukdavo į kitą pusę nei namai. Ir visada labai norėjosi grįžti – buvau apsilankius tik kelis kartus, bet iki šiol eidama pro buvusį „Laisvės“ kino teatrą specialiai užsuku į tarpuvartę, žiūriu į rūsio laiptus, jaučiu tą ypatingą aurą. Nors tuomet man, penkiolikmetei, tame „Stalčiuje“ net kavos nepardavė – sakė, kad esu per jauna ir man tai nesveika…

Rašytoją kalbino Justina Petrulionytė

Publikuota: http://projectaleja.wordpress.com