Laisvieji Kauno archyvai

Ištrauka iš Juditos Vaičiūnaitės atsiminimų knygos "Vaikystės Veidrody"

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių. 1938 metais gimęs, trijų ketverių penkerių metų bamblys – kas gi tokio peliuko galvoj galėjo įstrigti? Ugnis? Sprogimas? Gaisrų pašvaistės? Ir vis dėlto šį tą prisimena: ant aukšto kalno – minia žmonių, visi tyli, visi žiūri į žemumą, į tolimą duobę, kurioje kažkas liepsnoja, virsta dūmais, bet neįžvelgsi kas (dabar Tadas jau žino: tai liepsnojo Kauno Slabados rajonas, vokiečių paverstas getu ir sudegintas, tame priemiesčio kampe glaudėsi ir jo tėvų namelis, o tie ant aukšto kalno stovintys žmonės, tos raudančios moterys – tai Slabados gyventojai, išvaryti iš savųjų gūžtų kaip stovi – visiems jiems teko viską pradėti nuo pradžios: ir butelius susirasti, ir baldelius susikalti, ir vėl iš naujo išmokti gyventi, mylėtis, daryti vaikus, o laikui bėgant ir vagiliauti, ir apgaudinėti), tik kruvina pašvaistė ant žmonių veidų, kruvinos kibirkštys raudančių moterų ašarose“.

Laisvės alėja

Mindaugas Kavaliauskas: "Tai buvo mitingas Kovo 11-osios akto palaikymui ir mūsų vienybės pademonstravimas."

*Asija*: „Išaugus“ šeimai gavome kambarį Laisvės alėjoje, 1A name (dabar Laisvės al. 3). Bute buvo penki kambariai, juose gyveno penkios šeimos. Kambarius skyrė stiklinės durys. Vienoje pusė virė vienoks gyvenimas, kitoje – kitoks. Taip „permatomai“ gyvenome ilgai, kadangi trūko lėšų užsidengti duris, arba sumūryti sieną. Tos durys – buto autentiškumas ir grožis.

*Birutė*: „Tai buvo seniai, labai seniai... Kai 1955 m. su Tėvais apsigyvenau Kaune ir pamačiau Karo muziejaus sodelyje liūtų skulptūras, labai nustebau. Man, 12-metei kaimietei, tai buvo taip gražu, taip gražu - pirmą kartą pamačiau skulptūras. Stovėjau prieš juos ir žiūrėjau, žiūrėjau... Paskui priėjau, paglosčiau... ir apkabinau, abu iš eilės. Tikriausiai kažkas tuo metu labai nustebo, gal ir kvailokai atrodžiau, bet man tai buvo neapsakomas džiugesys, kurį prisimenu iki šiol. Ilgokai rausiausi savo nuotraukų archyve. Ir radau 1958 m. mažą megėjišką nuotraukytę, kurioje sėdžiu ant vieno liūto. Kodėl sėdžiu, kas mane užkėlė, kas fotografavo? Tai buvo prieš 60 metų. Tikriausiai kas nors iš klasiokų. Tai buvo mūsų susitikimų, pasimatymų, pasivaikščiojimų vieta. Esu tikra, kad liūtai dar „gyvi“ klasiokų prisiminimuose. Atminty išliko varpų muzika, visi užsėsti suoliukai, prie fontanėlio besitaškantys vaikai. Ir nepamirštami sodelio rožynai. Ilgokai gyvenau Aleksote, Pirmojoje Julijanavoje. Kai su klasiokais išsiruošdavome „į miestą“, mūsų maršrutas pėsčiomis (taupėme pinigėlius ledams, kinui...) dažniausiai būdavo toks: Veiverių plentas, Aleksoto kapinės, Aleksoto funikulierius (moksleivius keldavo nemokamai), Aleksoto tiltas, Rotušė, Vilniaus ar Šv. Gertrūdos gatvė... O Karo muziejaus sodelis, Muziejus,liūtai buvo kone privalomi objektai. Mūsų pasivaikščiojimai po „miestą“ dažniausiai baigdavosi Vytauto parke. Liūtai tapo mano gyvenimo dalimi. Apsilankydavau jaunystėje, ištekėjusi su vaikais ir vaikaičiais. Aplankau, paglostau „savo“ liūtus ir dabar. Peržiūrėjau „Atminties vietas“ - nuostabus sumanymas. Ačiū sumanytojams. Beveik visose vietose lankytasi, praeita, užeita, pabuvota... Visos vietos dar „gyvos“ mano prisiminimuose. Kaunas jau tapo mano miestu - išvaikščiotas, išjaustas, kaskart vis labiau mylimas. Kaune yra „MANO“ LIŪTAI. Su artėjančiu jubiliejumi, Liūtai!“ (2018 m.)

*Jonas:* "Apie 1990 m. totoriams buvo grąžinta mečetė, kuri priklausė M. K. Čiurlionio muziejui. Reikėjo ją priimti, o nebuvo kam. Taip aš tapau pirmininku. Mano veikla daugiausia ir buvo susijusi su mečete, jos įrengimu, eksploatacija, lėšų paieškomis. Pastatas buvo plikomis sienomis, užkaltais langais, be grindų. Muziejus mečete nesinaudojo, bet prieš atiduodamas mums padarė remontą.

*Alvydas Vaitkevičius*: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo. Nuotraukos - poros - tekstais paaiškintos paties St. Lukošiaus, kuris turėjo fenomenalią atmintį ir žinojo Kauno praeitį su smulkmenomis. Tekstus rašė jis pats, nors jau būdamas apakęs, taigi jie nėra dailyraštis... Maždaug prieš 30 metų teko bendrauti su juo pas jį namuose – tuo metu jis jau gal 10 metų buvo apakęs ir nebegalėjo be pagalbos tvarkyti savo nuotraukų ir negatyvų archyvo. Tada jam gal porą metų padėjo mano sūnus, kuriam tada buvo apie 12 metų. Lukošius buvo didelis Lietuvos patriotas ir padarė didelę įtaką mano sūnaus istorinių pažiūrų susiformavimui. Šias ir kiek daugiau kitų nuotraukų Lukošius padovanojo mano sūnui, tačiau šitos yra geriausios būklės. Vėliau gal rasiu ir daugiau..." (2014)

*Greta:* Keista, bet Kauno pilies stotis užėmė didelę ir turbūt svarbią mano gyvenimo dalį. Kadangi gyvenau Kauno priemiestyje, Kauno pilis (kaip mes vadinome) buvo taškas, jungiantis mane su miestu ir miestą su mano namais. Gal jau nuo kokios 5 klasės į miestą važinėti ėmiau gana dažnai - tai liniuotės, tai pieštuko reikalais, tačiau labiausiai dėl to, kad autobuse galbūt netyčia sutikčiau Jį. Savo pirmąją vaikišką Meilę. Ir sutikdavau. Žiūrėdavom vienas į kitą, stebėdavom, bet niekad nekalbėdavom. Iki 12 klasės, kol kartą netikėtai Laisvės alėjoje jis paklausė, kaip gyvenu. Gana greitai toks netikėtas Meilės priartėjimas paskatino atsirasti kitą Meilę :) Tuomet Kauno pilį prisimenu kaip gyvą, pilną žmonių, judėjimo ir gyvenimo vietą. Kur nuolat kažkas vyko. Vieni išvykdavo, kiti parvykdavo. Minios, laukiančios kurio nors autobuso, šiam priartėjus nuvilnydavo per aikštę link jo ir užtvindydavo visą seno Ikaruso erdvę. Autobusais važiuodavo tikrai daug žmonių, nenuostabu, kad tokių kasdienių kelionių dalyviai tapdavo nebyliais pažįstamaisiais. Ir šiandien kartais pamatau žmogų ir galvoju – “aa, ji/s iš autobuso, įlipdavo toje (x) stotelėje...” Kelionė būdavo netokia ir trumpa, trukdavo apie pusvalandį, tad ji kartais suartindavo žmones, kurie šiaip turbūt niekada nebūtų susipažinę ar ėmę bendrauti. Kauno pilies stotis man – dar ir kioskai. Gėlių, ledų, spaudos, aplink kuriuos nuolat buriavosi žmonės. Kažkur giliai pakapsčius atmintyje galiu išvysti ir limonado automatą su daugkartinio naudojimo stikline :). Dar suoliukai. Rudi, mediniai, suformuoti aplink betoninius stulpus, o virš jų - stogas. Visa stovėjimo aikštelė buvo lyg didelė pavėsine. Visa ši stoties “architektūra” mano atmintyje taip gyvai suaugusi su vieta, kad net negalėjau patikėti, neseniai čia atėjusi, kad vietoj jų – tik plynas laukas. Lyg kokia dykuma. Visi mano prisiminimai pasirodė lyg miražas, o tikrovėje prieš akis - automobiliai, keli žmonės, keli maršrutiniai autobusėliai ir vėl – automobiliai. Tiesa, pameluočiau, jei nepaminėčiau naujos kebabinės ir keistų aparatų, liudijančių apie kapitalizmo atėjimą į šią Dievo ir valdininkų užmirštą erdvę, ir stovinčių turbūt toje pačioje vietoje, kur mano vaikystėje stovėjo vandens automatas. Kauno pilis buvo ir kažkokio namų jausmo vieta. Čia atėjus paprastai sutikdavai kažką pažįstamą, savą ar bent matytą. Dėl to buvo ir saugumo jausmas, nepaisant to, kad vakarais ši tamsi vėjo pagairė nebuvo labai simpatiška. Paskutinieji metai, kai čia dar važiavo mano autobusas ir kai aš pati dar važiavau ta kryptimi - buvo studijų metai. Kioskų čia jau buvo mažiau, mažiau maršrutų. Bet mano jausmai, susiję su šia vieta - panašūs. Mano ir mano draugų gyvenimas tiesiogiai priklausė nuo šios vietos, tiksliau nuo mano autobuso maršrutų ir, dažniausiai, paskutiniojo jo reiso (išvykstančio apie 11 val. vakaro). Čia – ir romantiški vakariniai atsisveikinimai. Dabar atrodo, kad tada ten atsisveikinau su daug kuo – su vieta, su studentišku gyvenimu ir dar kai kuo ... Net pati nustebau, kiek ši vieta man svarbi ... (2015)

*Fruma*: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi. Kartą sugalvojome, kad metas grįžti namo. Leidomės Siūlų gatve iš Aukštųjų Šančių žemyn, link centro. Trys baltaraiščiai atpažino mano tėtį ir brolį, suėmė ir nusivedė mums nežinoma kryptimi. Mama man liepė bėgti, kiek tik galiu. Namuose kaimynų prašė skubėti ir pažiūrėti, kur baltaraiščiai veda mano tėvą ir brolį. Atsimenu, kaip kaimynė paduoda savo naujagimę dukrytę mano mamai į rankas ir pasileidžia bėgti laiptais žemyn“ (2017 m.).

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).