Laisvieji Kauno archyvai

daugiau foto negaliu prisegti, galbūt galiu persiųsti el. paštu?

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius. 2015 m.

*Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė:* Jei kas renka istorinę medžiagą, štai įdomus momentas. Nuotraukoje (žr. 2 nuotrauką) yra Lietuvos partizano Kazio Veverskio, slapyvardžiu "Senis", motina. Su ja mūsų šeima susipažino labai įdomiomis aplinkybėmis. Kartą kažkokiu reikalu mano mamytė nuėjo į paštą ir ten rado verkiančią moterį, ji buvo atvažiavusi siųsti siuntinio Sibire kalintiems savo artimiesiems, bet nemokėjo užrašyti adreso. Tada mamytė ją parsivedė namo, čia į Vasario 16-osios g., tėvelis viską gražiai sudėjo, užrašė ir išsiuntė. Ir taip pažintis išliko. Daug metų atsimenu, kaip ši moteris atvažiuodavo pas mus šiuo reikalu. Šią moterį vadindavau „mano babytė Veverskienė". (2014 m.)

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m. vasarą. Sekiau šventės dalyvių eiseną nuo senamiesčio. Minios žmonių, pakili nuotaika, ne laidotuvės. Antroji žaidynių diena nušvito žaliai - berniukas, nešęs „Detroit Kovas“ vėliavą, davė penkis dolerius už fotografiją, kurią jam padaviau sutikęs. Mano pirmas honoraras valiuta! Kaip mano teta Zita (dabar Detroito gyventoja) išsiaiškino, jo vardas Tadas Baukys. Euforija ilgai netruko. Lietuvos pasienyje nuaidėjo šūviai, ir minios patraukė į Vilnių – vėl laidotuvės…"

„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės. Dailus, komfortiškas, šviesiai pilkas Namas buvo pastatytas trisdešimt trečiaisiais metais. Tuo metu Laisvės alėjoje atsirado nemažai prestižinių daugiaaukščių namų banko tarnautojams, gydytojams, kūrybinei inteligentijai ir kitai pasiturinčiai publikai. Gyventojams buvo labai gera – rytinė centrinės miesto gatvės dalis, šalia senas miesto parkas. Nuomojamų butų kainos buvo labai didelės, tačiau jie vis tiek išliko paklausūs. Prižiūrėti butai su ąžuolinėmis parketo grindimis bei apgalvotai ir patogiai išplanuotais kambariais svetingai priiminėjo jaunas šeimas. Svetainė ir valgomasis su stumdomomis, skaidriomis durimis jungėsi su erdve skirta svečių sutikimui, namų pobūviams, šeimos šventėms. Puošnūs kambariai su aukštais langais žiūrėjo į ūksmingą, šioje dalyje topoliais apsodintą  Laisvės alėją. Miegamasis ir vaikų kambariai iš nedidelio kampinio parko ir kiemo su vešliais alyvų krūmais bei sodriais, spalvingais gėlynais įsileido alyvų ir gėlių kvapą. Didelė virtuvė, apšildoma krosnimi su anglimis, ir šaltas sandėliukas turėjo papildomą išėjimą, kuris vedė į juodąją laiptinę. Virtuvės grindys buvo grįstos juodai baltomis koklinėmis plytelėmis, sienos, pagal to meto madas, šviežiai nudažytos rusvai geltonais aliejiniais dažais. Prie virtuvės šliejosi mažas tarnaitės kambariukas. Didelis vonios kambarys, apklijuotas baltomis plytelėmis gale ilgo su sieninėmis spintomis koridoriaus ir atskiras tualetas svečiams užbaigė patogų buto išplanavimą. Centrinis šildymas šildė namą nuo pat pirmųjų pažliugusių rudens dienų iki vėlyvo pavasario, jeigu jis būdavo vėsus. Kūrikas kasdien rūsyje kūreno katilą anglimi. Iš katilo karštas vanduo keliavo į butą. Tarnaitė šeimos nariams paruošdavo karštą vonią, indai virtuvėje buvo plaunami karštu vandeniu.

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas. Tu išsigelbėjai, Ervinai! Būk pasveikintas laisvoje mažytėje ir dar neparudavusioje valstybėje! Argi čia tau blogiau negu Šveicarijoje? Nepraeis fašistų tankai! Jiems už pečių Soboro kupolas, valdžios įstaigų ir bankų stogai, virš alėjos kampo iškilęs jugendo stiliaus bokštelis. Ties juo nusileidęs Laisvės alėjon, tuojau pat atsidurtum tarp krautuvių, automobilių, afišų stulpų, įsimaišytum į jidiš, lietuvių, o gal ir pabėgėlių lenkų bei vokiečių kalbos šurmulį, akcentuojamą dykinėtojo pasivaikščiojimų lazdelės, perveriamą skardaus vaikiško šūksnio nuo kino laiptų. /.../ Lilė, palenkusi galvą prie Ervino peties, nusisukusi nuo pypkės dūmo ir sustūmusi antakius, į akis šviečiant saulei, bet – neabejotinai susižavėjusi panorama ir žvilgsniu atsidavusi to ryto nuotaikai. Ervinas Gastas, pasišiaušęs ir aukštai iššokusiais antakiais, išbaigiančiais vizijų pakylėto žmogaus portretą, iškeitęs načių ruporais griaudėjantį Berlyną į santūriai besišnekučiuojantį Kauną. Jam jau viskas gražu, viskas miela“.

*Batya ir Borisas:* „Mūsų meno kolektyvas priklausė Profsąjungų kultūros rūmams, ten repetuodavome, jie padėdavo ir su finansavimu plakatams, kostiumams, bilietams, nuomai... Mes irgi prisidėdavome pinigais iš koncertų, bet to nepakakdavo... Repetuodavome ištisus metus, du kartus per savaitę: šeštadieniais arba sekmadieniais ir, jei gerai pamenu, trečiadieniais..." (2018 m.)

*Alvydas Vaitkevičius:* Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų... Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07). Aišku, jie jokiu būdu nebuvo džiaugsmingi ar laisvanoriški - privaloma tvarka į juos turėjo eiti tiek darbininkai, tiek tarnautojai, studentai ir moksleiviai. Ikibrežneviniu periodu prievarta buvo visuotinas nerimas "turėti reikalų per valdiškus namus", vėliau palaipsniui buvo derinama "botago ir saldainio" metodika, t.y. "valdiškų namų" grėsmė ženkliai sumažėjo, bet darbininkams pradėta mokėti pinigais už dalyvavimą parade (tai buvo neofialu, žinoma). Tuometinėje Janonio aikštėje prieš kelias dienas buvo statoma medinė tribūna, kurioje šventės dieną stovėdavo partijos bei Vykdomojo Komiteto funkcionieriai, mosuodami rankomis praeinantiems demonstrantams, buvo "šventiškai" sutvarkoma ir papuošiama aplinka. Šventės dieną kvartalo spinduliu aplink trubūna buvo išstatoma apsauga ir draudžiamas betkoks judėjimas, pėsčiuosius praleisdavo tik pagal sąrašus ar ypatingus leidimus. Kolonos, praeidamos pro tribūną, privalėjo bent jau žvaliai vieningai šaukti "valiooooooo!!!", o dar geriau - ir  mojuoti rankomis, gėlėmis ar vėliavėlėmis. To nedarantys ar darantys nederamai vėliau turėdavo rimtų nemalonumų. Apie laikotarpį sprendžiu iš to, kad tribūna dar  gana kukli ir abipus išrikiuoti kareiviai. Chruščioviniu periodu (t.y. po Stalino mirties) kareivai taip grandinėmis jau nestovėdavo, o tribūna buvo statoma iš surenkamų blokų, todėl didesnė ir puošnesnė... Na, ir aikštės vaizdas truputį pasikeitė. (2014)

*Pastorius Vladimiras Sereda:* "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės. Iš pradžių važinėdavome į Vilnių, kur buvo baptistų-sekmininkų bendruomenė. Vėliau mums kažkas pasakė, kad Kaune yra keletas seserų, kurios renkasi ir meldžiasi. Tai vykdavo 23-iajame Sodų gatvės name. Nuėję radome keturias ar penkias maždaug 70-ties metų amžiaus seseris. Jos labai apsidžiaugė, kai pamatė, kad atėjo jauni žmonės. Jau kitą sekmadienį kalbėjau kažką iš Dievo Žodžio ir nuo to laiko praktiškai prasidėjo mano dvasinė tarnystė. Tapau šios grupelės vadovu. /.../ Sovietų valdžia jį (bažnyčios pastatą) perėmė ir pavertė klubu, o kai klubui tapo netinkamas – druskos sandėliu. 1988 m. bažnyčią radome užmūrytais langais, nukritusiu stogu, pilną druskos, šiukšlių. Nusprendėme prašyti, kad leistų pastatu naudotis ir 1988 m. gruodžio 20 d. gavome tai leidžiantį dokumentą. Atstatymo darbai vyko sunkiai: kaip būdinga tiems laikams, susidūrėme su sunkumais įsigyjant statybines medžiagas. Reikėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų padėti. Bet su Dievo pagalba 1991 m. liepos 26 d. maldos namai atvėrė duris bendruomenei ir yra atviri iki šiol". (2014)

*Raimonda Pauzienė (51):* [J. Naujalio muzikos mokykloje] visus ruošė būti muzikantais. Tik vienetai nestodavo į konservatoriją. Tik viena mergina iš mano klasės pasitempė rankas ir perėjo į kitą mokyklą. Kitų mokyklų mokiniai sakydavo, kad nežino, ką nori veikti ją baigę, o mums viskas buvo aišku. Visi žinojo, kad Naujalio ar Čiurliono mokyklos vaikai yra kitokie. Jie turėjo kitokią motyvaciją, kitokią popamokinę veiklą, paskatą eiti į teatrus, koncertus. Vėliau ir savo vaikus stengiesi leisti į kitokią mokyklą, nes supranti, kaip svarbu yra bendraminčiai, draugai. Muzika padaro žmogų kitokį. /.../ [Mokykloje] dėmesys buvo sutelktas į muziką. Metus prieš mokyklos baigimą baigdavosi visi bendrojo lavinimo dalykai ir praktiškai ruošdavomės tik muzikiniams egzaminams. Su specialybės mokytojais praleisdavome daugiausiai laiko. Kaip specialistę savo mokytoją miniu geru žodžiu, nors ir buvo sunku. Tačiau su savo mokiniais bendraudama stengiuosi elgtis atvirkščiai. /.../ [Tuomet] buvo labai griežta tvarka... Gauni pastabą už tai, kad neatsinešei nosinės, kad verki per pamoką. Mano mokytoja buvo griežta. Ir dabar tokia yra mokytoja Kumpikienė. Aišku, dabar aš jai labai už viską dėkoju, nors kai kur gal ir buvo perlenkta. Neatsinešei plaukų segtuko ar nosinės – pastaba. Bėga nosis, nes verki, nes tau savęs gaila, kad nemoki ir gėda – pastaba. /.../ Kaip vaikui ši mokykla tikrai buvo griežta. Santykis su mokytojais nebuvo draugiškas. Nors turėjome labai gerą, švelnią auklėtoją. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, veždavosi mus su palapinėmis prie ežero. O kiti... Negalėdavai su mokytoju pasikalbėti taip, kaip dabar. Atrodo, dabar vaikai daugiau bendrauja. Tačiau buvo taip, kaip turėjo būti. Laikas pats viską pakeičia. Norėjosi šiltesnių santykių, bet dėl to kalta ir tuometinė santvarka. Mokykloje visi buvo labiau indvidualistai. Juk buvome instrumentalistai!. (2014)

Kas žino, gal gyvendama kitokiame name nei šešiaaukštis krantinėje, Ūla vis dėlto būtų nušokusi nuo tilto.

Irina: „Mano tėtis rusas. Iš Ivanovo atvažiavo tarnauti į Šančius, ten susipažino su mama, lietuve. Norint pasilikti, jam reikėjo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, tą padaryti pavyko ne iškart. Galiausiai apsigyveno kariškių štabe Linksmakalnyje. Mama buvo baigusi mediciną. Ką konkrečiai jie dirbo, sunku paaiškinti. Mes tik žinojome, kad „tarnauja“. Mokyklą lankiau Išlauže, ten labai jautėsi, kad esame iš Linksmakalnio. Mus visus vadino ruskiais. Mano pavardė buvo rusiška, mane visada išskirdavo. Prisimenu, kai žmonių čia dar buvo labai mažai. Pastebėdavome visus, kurie atsikraustydavo. Aš čia gimiau, man viskas čia labai gražu. Kitiems gal keista. Nors kaip dabar pagalvoju, prieš 13 metų čia buvo baisu. Žmonių buvo labai nedaug, visi vieni kitus pažinojo. Miestelis buvo tuščias, pilkas, ypač rudenį niūru. Pamenu, kartą vaikščiojau su šuniu ir pro šalį važiuoja mašina. Atidaro langą ir sako: „Kaip mums iš čia išvažiuoti? Važiavom pro šalį, pamatėm, koks gražus pavadinimas ir užsukom. Bet kiek bevažiuojam, vis į mišką atsitrenkiam...“ Gyvename name gatvėje, kuri statyta vokiečių belaisvių. Kai darėme remontą vonioje, radome raudonų plytų sieną. Nusprendėme jas pasilikti, nušveisti, nulakuoti. Ant vienos iš jų radome kaligrafinį užrašą vokiečių kalba. „Šiame name...“ – daugiau neįskaitome. Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kas ten užrašyta.“ (2019 m.)