Lolita: "Gimiau ir augau Kauko alėjoje (kai gimiau, ji tuo metu dar vadinosi S.

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas.

Liucija: atvykau iš pajūrio krašto studijuoti į Vilnių.

Roberto: Kai ledo ritulys Kaune buvo populiariausias žiemos sportas, savo čiuožyklas turėjo Kauno Jachtklubo, LFLS ir Makabi komandos.

Gintaras: Kaune, kaip ir Vilniuje, po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių, spontaniškai atsirado pieštų plakatų, smerkiančių nepateisinamą okupacinės kariuomenės elgesį su Lietuvos gyventojais.

Alma: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

Audronė: „Prie Neries nevyko nieko įdomaus.

Birutė: „Tai buvo seniai, labai seniai...

Asija: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių.

Gintaras Vitulskis: Pokariniu laikotarpiu, kol nebuvo pastatytas (1953 m.) kino teatras "Taika" (vietoje sudegusio medinio kino teatro "Lyra"), Metodistų bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta kino teatru.

Solveiga Lukminaitė: Ryškiausi prisiminimai susiję su jau nuo mažumės mano pamėgtomis Kauno vietomis, o ypač su Kauno jachtklubu.

Vitalijus: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės.

Alvydas: kažkada vietoj dabartinio paminklo Dariui ir Girėnui buvo "dainuojantis" fontanas.

D.B.: Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta.

Menininko Gyčio Dovydaičio dokumentinis filmas-reportažas apie Kaunas 2022 organizuoto Istorijų festivalio 2019 centrą – Ramybės parką (Kauno senąsias kapines) – ir jo kaimynystėje gyvenačius kauniečius.

Arūnas: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė.

Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė: 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus.