Laisvieji Kauno archyvai

Laisvės alėja

Ištrauka iš Herkaus Kunčiaus romano „Dervišas iš Kauno“

Laisvės alėja, pagrindinė Kauno arterija, vaizduotėje iškilo kaip gatvė, šimteriopai pranokstanti Niujorko Brodvėjų. Čia mirguliavo spalvotos reklamos, rėksmingai kvietė menkaverčiai teatrai, abiem kryptimis zujo lengvieji automobiliai, burzgė sunkvežimiai, stumdėsi žmonių minios.
Antraip nei iš betono drėbtame Berlyne, į unikalų Tado Ivanausko Zoologijos muziejų buvo galima patekti perėjus jaukiu pasažu, kur glaudėsi tuzinas miniatiūrinių parduotuvėlių. Priešais Centrinį paštą buvo įsikūrusi vaikų žaislų parduotuvė. Jos pavadinimas, šių dienų akimis, buvo įžūliai provokuojantis – „Du gaideliai“. Šalia garavo „Aukštaičių patiekalai“ – valgykla, kurioje dažniau pristigdavo padėklų negu klientų.
Miesto sodo pašonėje, priešais Muzikinį teatrą, tarsi dar vienas Kauno fortas stūksojo iš silikatinių plytų sumūryta viešoji įstaiga, kuri vadinosi „Tualetas“. Senamiesčio čigonės, nuo ryto iki vėlumos slampinėdamos aplinkui, viliojo lengvatikes ir siūlėsi pavaražyti iš delno. Nors paslauga kainavo visą rublį, norinčių sužinoti ateitį netrūko. Pasivedusios auką arčiau miesto gynybinės sienos griuvėsių, būrėjos tol pūsdavo miglą, kol ištuštindavo piniginę, išviliodavo papuošalus.
Laisvės alėja žingsniuojant Soboro pusėn, netoli Lėlių teatro ir istorine tematika ambicingai išpuoštos „Teatro“ vaistinės, svaigiais obščepito aromatais viliojo „Kauno svetainė“. Šią valgyklą, ne kartą klastingai uždarytą dėl sanitarinių normų nesilaikymo, ypač mėgo paaugliai.
Nepatingėję stiklinių blokelių sienoje išgremžti skylę, svetainės kieme jie praleisdavo nemenką laisvalaikio dalį. Paauglystės hormonų audros taip įkaitindavo vaizduotę, kad lipte prilipę prie skylės, jie atkakliai laukdavo, kol į valgyklos tualeto kabiną užeis dailiosios lyties atstovė. O tada stumdydavosi, kuris bus pirmesnis ir galės mėgautis, kaip nieko nenutuokianti Kauno ponia užsilipa ant unitazo, pasikelia sijoną, pritupia ir paleidžia melodingą čiurkšlę.
Kaune, priešingai nei sumautame Paryžiuje, greta Centrinio knygyno veikė nemotyvuotai erdvi žuvies parduotuvė. Jos gale stovėjo keraminėmis plytelėmis išklotas baseinas. Ir nors jūros gėrybių įvairove, antraip nei žuvingasis Marselis, šis prekybos taškas negarsėjo, tačiau kartais į jį atveždavo gyvų karpių ir suleisdavo į baseiną. Tada geraširdės pardavėjos, iki tol nuobodžiavusios prie nepaklausaus šaldyto sidabrinio cheko, norintiems leisdavo pažvejoti. Centro vaikai čia sugužėdavo, apsirūpinę ne tik meškerėmis, bet ir jauku – kas baltos duonos trupiniais, kas sliekais, o kas lauko išvietėse susemtais dzikais. Tirštai apsėdę baseino bortą ir užmetę bambuko meškeres, jie smagiai vieną po kito raudavo užkibusius karpius, kuriuos netrukus paleisdavo. Tokia žvejyba tęsdavosi iki parduotuvės uždarymo.
Už Dramos teatro buvo įsikūrusi kauniečių mėgstama kanceliarinių prekių parduotuvė. Visuotinio deficito laikais, kai išmesdavo tualetinio popieriaus, Laisvės alėjoje nusidriekdavo milžiniška eilė, kartais net iki Maironio ar Mickevičiaus gatvių. Buvo galima atpažinti joje stovintį nusipelniusį chirurgą ir gerbiamą advokatą, milicijos majorą ir populiarų artistą, įžymų sportininką, dešimtis kitų garsių kauniečių. Šmaikštesni praeiviai, aplenkdami nutįsusią eilę, į kurią stoti jiems nebuvo prasmės, nes prekių kiekis ribotas, replikuodavo, atseit ir šie – o, varge! – neturi kuo šiknos nusivalyti. Įžymūs kauniečiai rausdavo iš gėdos, bet apsimesdavo negirdintys kandžių pajuokų.
Po rekonstrukcijos, kuri darbų apimtimi, deja, neprilygo Barselonos La Ramble, Laisvės alėja virto pėsčiųjų gatve, čia pridygo puošnių kavinių, kvapais viliojančių kulinarijų. „Laumė“, įsikūrusi greta šikpopieriu paprekiaujančių Kanceliarinių prekių, buvo viena iš jų.
Žiemą, sumetę paltus krūvon ir sutūpę ant palangių, o vasarą įsikūrę lauke prie staliukų, jauni kauniečiai iki išnaktų aptarinėdavo marksizmo ribotumą, budizmo dvasingumą, sektiną avangardinį Vakarų meną, narpliodavo painias metafizines temas. Tarp KGB agentų atidžiai prižiūrimo jaunimo kartais įsimaišydavo ir solidesnis dėdė. Apsimetęs v dosku savu, prisidengęs visažinio išminčiaus kauke, naiviems Kauno neformalams jis mielai kritikuodavo esamą santvarką. Vėliau visa tai, žinoma, suguldavo į ataskaitas.
Laisvės alėjoje šalia kišeninės vyrų kirpyklos veikė į nieką nepanaši mėsos kombinato firminė parduotuvė. Atkaklus maisto medžiotojas čia kartais nučiupdavo vieną kitą karvės uodegą, kiaulės šonkaulį, kvapnaus servelato ar burnoje tirpstančių „Pieniškų“ dešrelių, kurios - skirtingai nei „Frankfurto“ – labai tiko pusryčiams su raugintais kopūstais ir bandele už 3 kapeikas...
Laisvės alėjos ir Simono Daukanto gatvės kampe, kadaise klestėjusios akcinės bendrovės „Pieno centras“ patalpose, nuo Smetonos laikų veikė gardžių pieno produktų parduotuvė. Vyresnės kartos pardavėjos, artimiau pažįstančios Kauno senbuvius, jiems po blatu pasaugodavo šokoladu glaistytų varškės sūrelių, kuriuos neišlepinti anūkai šlamšdavo dešimtimis ir vis tiek neatsivalgydavo.
Išskirtinė Laisvės alėjos oazė, visai kitaip nei Londono Pikadilis, buvo „Tulpė“, anksčiau vadinta Konrado kavine. Ši visuomeninė maitinimo įstaiga, nepaisant istorinių kataklizmų, herojiškai tęsė Laikinosios sostinės tradicijas. Interjero nepakeitusi kavinė kaip ir anksčiau tebeturėjo kulinarinių gaminių kepyklą, prekiavo visų graibstomais griliažiniais „Tulpės“ tortais, įvairiausiais sausainiais, kitais saldumynais.
Vakarais „Tulpės“ kavinės estradoje skambėdavo siautulingas džiazas, o vadinamajame Prietulpyje, satelitinėje kavinukėje, kasdien buvo galima pamatyti vieną kitą anų laikų Kauno bohemos legendą – tarybų valdžios nepripažįstantį teatro dailininką su panosėje nupieštais ūsais, apsigaubusį šeškų kailiniais, arba į Drakulą panašų muzikos klasiko sūnų, kuriam negaliojo draudimas rūkyti, o padavėjos net neprašomos iškart atnešdavo kavos ir taurelę konjako.
Be „Tulpės“, Laisvės alėjoje dar veikė senus laikus menantis „Metropolio“ restoranas su naktine pasilinksminimo programa, „Akimirka“, „Orbita“. Šalimais, Liepos 21-osios gatvėje, - „Vakaras“ (tarpukariu vadintas „Versaliu“). Ir, žinoma, pavojingai siautulingas alaus baras „Rambynas“, kuriame buvo galima gauti ne tik virtų žirnių, pupų, „Žigulinio“ alaus, bet ir į galvą.
Laisvės alėjos ir Maironio gatvių kampe ne vieną dešimtmetį stovėjo trys pagal užgaidą veikiantys gazuoto vandens automatais. Kai įkaušę „Orbitos“ restorano svečiai po vidurnakčio klegėdami pasklisdavo po aprimusią gatvę, kai kuriuos iškart apimdavo troškulys. Vos cvanktelėdavo įmesta moneta, gretimų namų gyventojai instinktyviai kišdavo galvą po pagalve, mat netrukus Centrą užliedavo kurtinantis triukšmas – vykdavo daužomo ir vis nuožmiau spardomo gazirovkės automato egzekucija.
Atvirkščiai nei Madride ar kur nors Amsterdame, netoli Soboro atsiradusią vaikų kavinę „Pasaka“ architektai suplanavo genialiai. Po dešinei buvo įrengta salė vaikams su nykštukams skirtomis kėdutėmis ir miniatiūriniais staleliais. Kairėje – baras suaugusiems.
Kol vaikučiai kirsdavo kiškio blynelius ar siurbčiodavo pieno kokteilius vitražais išpuoštuose pasakų namelių boksuose, tėveliams buvo sudarytos palankios sąlygos pamiršti kasdieninius rūpesčius, ramia širdimi atsipalaiduoti. Susėdusiems bare už pasagos formos stalo siūlydavo ne tik kavos, arbatos, bet ir stipresnių gėrimų. Dėl šios priežasties savaitgaliais vaikams ėmus zirsti, kad nori į „Pasaką“, net sunkiausių pagirių kamuojami gimdytojai nesipriešindavo ten nueiti.
Laisvės alėjoje, skirtingai nei abstinentų musulmonų valdomame Kaire, užsimaniusiems nedelsiant išgerti bėdų nekildavo. Norintiems tą padaryti taupiai ir greitai, tarp „Romuvos“ ir „Laisvės“ kino teatrų buvo dislokuotas alkoholinių gėrimų automatų divizionas. Detalėmis neapkrautame interjere gaubiami romantiškos prietemos, pilkai nudažyti, jie stovėjo pasieniuose ant lipnių grindų, pasirengę prileisti raudonojo ir baltojo vyno, šimtgramį konjako. Šioje visais atžvilgiais demokratiškoje užeigoje vyno stiklinė kainavo keliasdešimt kapeikų, moldaviškas brendis, nepelnytai vadinamas konjaku, buvo dvigubai brangesnis. Tvyrojo dalykiška atmosfera. Nuolatiniai lankytojai čia ilgai neužsibūdavo, sumetę monetas ir sulaukę, ko pageidavo, senbuviai, ne otchodia ot kassy, užsiversdavo stiklinę ir, vienu mauku ištuštinę, traukdavo, jei nenorėjo antros, savais keliais.
Laisvės alėjoje nestigo savų keistuolių. Anksti ryte iš Maironio gatvės pasistriksėdama atšuoliuodavo skarota močiutė su amžinai tuščiu pieno bidonėliu. Atrodė susirūpinusi ir pavojingai pikta. Galbūt praeityje ją kažkas nuskriaudė, gal smarkiai nuvylė, mat be tikslo klydinėdama zigzagais tarp alėjos liepų, visa gerkle rėkdavo: „Už pyzdos griebk! Už pyzdos!“ Ir parodydavo, kaip tai daroma.
Kita senolė tipendavo iš lėto, susilenkusi dvilinka. Ji sukinėdavosi „Kauno svetainės“ prieigose. Buvo vėjo perpučiama, geltonu veidu. Vaikščiojo prisidengusi nosį juodu raiščiu. Jei įsidrąsinę vaikai klausdavo, kodėl ji nenusiriša to raiščio, atsakydavo, kad jai smirda šita santvarka.
Prie „Kanklių“ kino teatro (Senamiestyje buvo „Santaka“, Žaliakalnyje – „Pasaka“ ir „Daina“) apie vidurdienį pasirodydavo aukštas, gyvaplaukiais apšepęs jaunuolis, net karščiausią dieną vilkintis nenusakomos spalvos apdriskusiu, jam gerokai per ankštu paltu. Mūvėjo ištampytais, kadaise mėlynos spalvos treningais, visais metų laikais vengė kojinių, avėjo nunešiotus vasarinius sandalus. Į priekį atstatęs petį, vilkdamas nelanksčią koją, jis slankiodavo po Laisvės alėją, ritmiškai padrebindamas ranką, nuleistą šalia genitalijų. Negailestingi vaikėzai, prasimanę nemokamą pramogą, piktai šaipydavosi, sekdavo būriu keistuoliui iš paskos, mėgdžiodami juokingus jo judesius.
Paauglį, vilkintį juodu kostiumu, buvo galima sutikti visur – troleibuse, sėdintį invalidams skirtose vietose, slampinėjantį prie Karininkų namų, stoviniuojantį tarp funikulieriaus ir karinio komisariato, aišku, ir Laisvės alėjoje. Vos pastebėjęs smalsesnį žvilgsnį, lyg netyčia praskleisdavo švarko skvernus, parodydamas liemenę, tirštai nusagstytą žvilgančiais sovietiniais ordinais ir medaliais. Pažvanginęs apdovanojimais, „parodą“ tuo pat uždarydavo.
Dainų švenčių ir PDG (Pasiruošęs darbui ir gynybai) ženkliukus renkantį Mečislovą ištisus mėnesius kamavo klausimas, iš kur tas silpnaprotis pagyrūnas visa tai gavo, per kiek laiko ir kokiu būdu surinko stulbinamai vertingą, pavydą keliančią kolekciją. Mokykloje jau pramokęs rusiškai, kartą ryžosi pasiteirauti. Prie „Kanklių“ kino teatro užkalbintas kolekcininkas atsakė išsamiai, tačiau neįtikėtinai. Atseit kūdikystėje iškritęs iš lopšio, bet per stebuklą likęs gyvas. Už šį nuopelną tarybų valdžia TSKP CK generalinio sekretoriaus draugo Leonido Iljičiaus Brežnevo dekretu pačioje Maskvoje apdovanojo jį visais TSRS šlovės ordinais ir Didžiojo Tėvynės karo veterano medaliais.
Tėvams persikėlus gyventi į Centrą, Mečislovas pasijuto spiste apspistas margo plauko žmonių. Laisvės alėjoje ką tik pastatytame name įsikūrė karininkai, suvežti iš visų TSRS pakampių, Panemunėje dislokuoto desantinio dalinio praporščikai, miesto aukštųjų mokyklų dėstytojai, socialistinio darbo didvyriai, abejotinų profesijų ukrainiečiai, leidimo išvykti į Izraelį laukiantys žydai, vietinės kilmės LKP CK narys, neseniai nuleistas iki eilinio įmonės partorgo ir skaudžiai susikrimtęs dėl žlugusios partinės karjeros.
- Maksas ištisas dienas žiūri pro langą, tapo labai uždaras, nervingas – guosdavosi kaimynėms partorgo žmona. – Nebežinau, ką ir daryti. Būdami žydai, galėtume paduoti prašymą kraustytis į Izraelį, bet mano Maksas be Kauno neišgyvens, be to, jis – idėjinis komunistas, o išvažiuojant tektų padėti partinį bilietą. Maksas niekada to nedarys.
Nors namo, iškilusio Laisvės alėjoje, fasadas galėjo reprezentuoti socialistinės statybos triumfą, šiukšliname jo kieme veisėsi parazitai ir viešpatavo sandėliukai. Sukalti iš sutręšusių lentgalių, pavojingai pasvirę, tačiau sunumeruoti ir užrakinti galingomis spynomis, jie saugojo niekam netinkamą chlamą, bet savininkai tikėjosi, kad kada nors jo prireiks.
Ant dviaukštės sandėliukų galerijos stovėjo tirštai paukščių apšikta balandinė, kurią savavališkai pasistatė Valteris, gyvenantis priešais – name su pajuodusiais langais, atsuktais į saulės spindulių retai pasiekiamą kiemą. Valteris Šveinmacheris buvo tikrų tikriausias vokietis, kontūzytas, raišas praėjusio karo belaisvis, kurį Kaune įkalino meilė ir fizinė negalia. Po TSRS paskelbtos amnestijos jis negrįžo namo į sugriautą Prūsiją, savo nelaimei vedė rudai dažytą rėksnę. Augino ne tik balandžius, bet ir gudraus žvilgsnio sūnų – neslepiamai agresyvų Zigfridą. Šis tolimas nibelungų palikuonis, apsiginklavęs baltu silpnapročio bilietu, smagiai svaidydavo į tėvą plytgalius, kai šis, paspendęs spąstus, taikydavosi nutverti kieme nutūpusį retesnį balandį. Akmeniui prakirtus kaktą ar skaudžiai kliudžius petį, Valteris savo skriaudiką vaikydavosi po visą kiemą. Jei nutverdavo, iš buto išlėkusi Elvyra Šveinmacherienė žarstekliu negailestingai apkuldavo karo invalidą ir išvaduodavo pagalbos prisišaukusį sūnų. Grįžtančio iš mokyklos Mečislovo kieme irgi tykodavo pavojai – reikėjo būti ypač akylam, kad išvengtum Zigfrido mėtomų plytgalių ar nebūtum jo apspjaudytas.
Virš aptriušusio Šveinmacherių buto glaudėsi neįtikėtinai niūri girtuoklių giminė. Landynei ir joje vykstančioms fiestoms vadovavo bedantė kiemsargė, vangiai brūžuodavusi šluota tik tada, kai užeidavo geras ūpas.
Jau seniai našlė, ji turėjo du apdujusius nuo gėrimo sūnus ir chroniškos slogos kamuojamą dukrą Loretą, kuri „Skalsos“ gastronome dirbo valytoja. Ši sutuoktinio, atrodo, niekada neturėjo, tačiau galėjo didžiuotis gražuole dukra Anželika, kurią dar vaikystėje be proto įsimylėjo vieno praporščiko sūnus Saška iš gretimo namo.
Po daugelio metų chuliganas Saška, aplinkinių džiaugsmui, tapo milicininku, surimtėjęs atsistojo ant kojų ir triukšmingai vedė geidžiamą merginą. Naujieji giminės, išnešę stalus į kiemą, audringai šventė ne mažiau kaip dvi savaites.

Kunčius H. 2014: Dervišas iš Kauno. Vilnius: Kultūros barai.