Vilijampolė

Judita: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų. Jos tapo žaislais, kada tėvai išeidavo į darbus, broliukai – į mokyklą. Kai likdavau viena gete labiausiai bijojau, kad ateis piktas dėdė su šautuvu ir mane nušaus. Ta baimė išlikusi ir iki šių dienų. Tik ji jau kitokia...

Apie vaikų akciją Kauno geto gyventojai sužinojo iš anksto. Tėvai ruošėsi slėpti vaikus, ieškojo pažįstamų, galinčių šiuos priglausti. Vyrai spygliuotose tvorose praardydavo skyles, kad būtų galima pernešti vaiką iš geto teritorijos. Mane išgabeno tuščiame bulvių maiše. Atsimenu, kaip įlipau į maišą, tėtis jį užrišo ir per tvoroje esančią skylę buvau perduota žmonėms. Nežinau, kokie tai žmonės buvo. Tačiau jie buvo geri.

Ką labiausiai atsimenu iš gyvenimo gete? Tai nuolatinė baimė, nežmoniškas alkis, kankinantis liūdesys ir vienatvė. Tėtis bandydavo išmainyti maisto, tačiau nebuvo kaip transportuoti produktų. Bet lietuviai mums padėdavo. Jie mainydavo. Dažniausiai maistą keisdavome į rūbus. Ačiū Jiems už tai. Išmainytas maistas mums padėjo nenumirti iš bado“ (2017).

Visa Juditos istorija čia.