Alma: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.

Pasakoja rašytojas Herkus Kunčius.

Eugenija: "Gyvenau netoli.

Birutė: „Tai buvo seniai, labai seniai...

2015 m.

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

P. Vileišio a. (arba Smėlyne, kaip tada vadindavo kauniečiai) vykdavo žirginio sporto varžybos.

Arūnas: „Kaune prabėgo vaikystė ir jaunystė.

„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas.

Gintaras: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas.

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės.

Liuda Riaukienė: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais.

Audronė: „Namas priklausė Zabielų rūmams. Ir pats namas – dabar jis supaprastintas – buvo labai įdomus, ypač architektūra apačioje, visur – skliautai, didžiuliai praėjimai, sraigtiniai laiptai.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.

2018 m.

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

Gintaras: Vilniaus gatvėje, prie pat požeminės perėjos, pastato sienoje esančiose nišose buvo pastatytos trys mažos skulptūros.

Gražina ir Kazys Pietariai: "Abudu esame giliai įleidę Kaune šaknis.