Atminties biuras: J. Arbačiauskas

Apie pokario metų patirtį pasakoja Jonas Arbačiauskas, kuris su šeima aktyviai dalyvavo rezistenciniame judėjime.

Interviu rengtas  filmui „Žvangantis miškas“ (aut. Rūta Vyžintaitė-Lajienė, Rytis Titas), kuriį inicijavo Kaunas 2022 „Istorijų festivalis 2020“.

---

Trumpai prisistatykite.

Esu Jonas Arbačiauskas, gimiau ir užaugau Alytaus rajone, Butrimonių Valsčiuje. Tėvas – buvęs smetoninis šaulys. Jis į partizanus nėjo, augino tris vaikus, buvo politiškai ramus ir geras žmogus. Nebijojo, kad jį kas nors paskųs, todėl tapo ryšininku. Kai baigėsi partizaninis karas, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas su savo šeima slapstėsi mūsų namuose. Man tada buvo aštuoniolika metų. Atsimenu, kaip kartu su juo žaisdavome šachmatais. 1954 m. Vanagas manęs paprašė, kad padėčiau jam ir jo uošvei „suveikti“ pasus. Taip ir padariau. Padaviau juos tiesiai jam į rankas, tačiau po nepilnų dvejų metų Vanagą su šiuo pasu suėmė... Mano tėvai bijojo, kad juos išduos... Aš taip pat, nors jie net nežinojo, kad tai aš Vanagui parūpinau pasus.
Vanagas neišdavė nei mano tėvų nei manęs. Tikrąjį to paso savininką pakvietė į Alytaus saugumą pas patį vadą ir ten jį tardė.
Šito paskatintas, 1956 m., su dviem draugais, Punios piliakalnyje iškėliau vėliavą. Vėliau, 1957 m. iškėlėme šešias. Už šitą veiklą gavau pogrindininko-ryšininko statusą. Esu Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys. Dabar džiaugiuosi, kad dar sveikata gera – lankausi mokyklose, masinėse partizanų pagerbimo vietose ir esu laimingas, kad jaunai kartai galiu perduoti savo patirtis.

Atsigręžiant į jūsų patirtį... Kokie buvo sunkiausi momentai?

Asmeniškai, turbūt baisiausia buvo tuo metu, kai galvojau, ar Vanagas išduos mane, ar ne. Jei būtų išdavęs, būčiau išmestas iš mokyklos ir mano gyvenimas būtų sugriuvęs. Tačiau jis iškentėjo ir neišdavė... Visas partizaninis laikas ir karas buvo sunkus, kadangi žmonės kaime liko be žemės, be duonos, juos vežė į Sibirą... Partizanai pradėjo masiškai žūti. Tarp tėvų, giminių ir kaimynų kilo panika. Sunkus buvo gyvenimas... Visa tai atsiliepė mano charakteriui ir asmenybės formavimuisi.

Kalbant apie tėvelius – ar pastebėjot momentų, kad jiems grėstų pavojus?

Partizanai buvo tėvo draugai ir jie užsukdavo į mūsų namus. Ir ne tik draugai... Iš pradžių jie nelabai ir slapstėsi. Būdavo, ateina pavakaryje būrys – aštuoni, dešimt ar dvylika vyrų... Atsimenu, kaip jie sueidavo į trobą. Kaip kelis kartus mums, vaikams, davė saldainių... Tai buvo didžiulis džiaugsmas. Kartais ateidavo sušlapę nuo lietaus. Žiemą – apsirengę baltais chalatais, nes tai buvo jų maskuotė. Įeina į trobą, krenta ant suolelio ir tuoj pat užmiega... Kiti valo savo ginklus. Mama duoda atsigerti pieno ar verda arbatą. Duoda sūrio, lašinių... Vyrai pailsi kelias valandas ir išeina savo keliu.
Man tada buvo aštuoneri–dešimt metų. Tai buvo „romantika“ – kaimo troboje niekur nepasislėpsi, viską girdėdavau ir viskas būdavo įdomu. Išeina partizanai – ryte ateina stribai ir kariai... Kariai ateidavo apvogti, ypač kai nebūdavo tėvų. Mus, tris vaikus, surikiuodavo prie sienos ir darydavo kratą. Išvagia tėvo ir mamos žiedus, batus, skrybėlę, laikrodį... O jeigu vienu metu ateina ir partizanai ir kariškiai – vyksta susišaudymas. Visą laiką buvo įtampa ir tėvai ją jautė.
Atsimenu, kai atgimimo laikais kažkas tėvo paklausė: „Ar tai buvo sunku?“ Jis atsakė: „Ne, tai buvo pareiga.“

Tuo metu buvote visai mažas berniukas. Kaip į visa tai reaguodavote?

Iš pradžių, partizanų būdavo daug ir jie ateidavo sužeisti. Tėvas žiemą kinkydavo roges, o vasarą – arklį, ir važiuodavo pas sužeistus partizanus. Tėvo sesuo dirbo vyr. seserimi Alytuje ir ji aprūpindavo vaistais, taip pat partizanams teikė medicininę pagalbą. Visi taip ir gyveno, ir vargo, ir baimių buvo... Bet išgyvenome.
Tėvas manim labai pasitikėjo. Būdavo, pakinko arklį, įmeta grūdų maišą ir liepia važiuoti. Taip tris kartus važiavau pas ryšininkus. Mane pasitiko, maišą atidarė, ką reikia išsiėmė, ką reikia įdėjo, ir aš vėl - namo. Buvau tik paauglys... Buvo žygdarbis. Juo didžiuojuosi iki šiol.
Mano tėvas sakydavo, rusas ne amžinas. Kai Sąjūdžio metu pirmą kartą pas jį nuvažiavau, jis šypsojosi... Aš supratau, kodėl. Jis didžiavosi sūnumi, kuris taip pat galvojo – rusas ne amžinas.

Kokie žmonės buvo partizanai? Gal įstrigo jų būdas, žodžiai? Kaip juos matote dabar?

Daugumoje, partizanai buvo geri žmonės, ypač vyresni – išėję į partizanus dėl idėjos. O jauni, kaip jauni. Buvo ir prasigėrusių.... Kaip ir visur, sunkiose sąlygose žmonės palūžta. Labai geri ir narsūs partizanai būdavo suimami ir žiauriai kankinami, o neištverdavę kančios išduodavo... Į partizanus taip pat išėjo nemažai mokytojų. Tai buvo kūrybingi žmonės. Vanagas ir dainavo ir grojo – buvo universalus..

Ar jūsų tėvelis taip pat buvo tardomas kalėjime?

Taip. Apie 1947–1947 m. Jaunas partizanas išdavė, kad pas mus ateina partizanai. Atvažiavo iš ryto, liepė tėvui apsirengti ir susiruošti. Vėliau atvažiavo kariai, garizonas apsupo mūsų sodybą ir kas tik ėjo pro šalį – visus uždarė. Kaimyną, jo ieškančią žmoną... Ir taip iki senelių... Išlaikė savaitę laiko... Nes laukė ateinančių partizanų. Po savaitės išvežė ir mamą. Likau aš, vyriausias. Po savaitės grįžo mama, o po dviejų – tėvas, pasirišęs virvę ir kelnėse išpjaustytomis sagomis. Tardytojams tėvas sakė: „Gyvenu šalia miškelio. Ateidavo, liepdavo duoti valgyti – duodu. Ką gi aš padarysiu? Mums kitos išeities neliko... Sudegins banditai trobą... Turėjome pamaitinti.“ Taip jis ir išsisuko...

Partizanų gyvenimas buvo sunkus, ypač dėl rūbų ir avalynės stygiaus. Jie eidavo per laukus, miškus, o avalynė greitai susinešiodavo. Mano tėvas, brolis ir net tėvo sesuo rinkdavo ir atveždavo jiems kareiviškų ar kitokių batų, drabužių. Nuo 1944–1946 m. mūsų krašte valdžia dar buvo partizanų. O po to įvyko lūžis – daug žmonių išvežė, partizanai neteko maitintojų, prieglobsčio pasišildyti ir jiems pasidarė sunkiau. Į Lietuvą atvažiavo daugiau kariuomenės, pradėjo šukuoti miškus ir daugybė partizanų žuvo. Partizanai nebegalėjo puldinėti miestelių, nes nebebuvo jėgų. Pradėjo trūkti ginklų ir šaudmenų....

Gal galit paaiškinti, kodėl miškas buvo partizanų prieglobstis?

Būdavo tokios eilutės dainose: „Miškas – mūsų namai“...

Ką reiškia iškelti vėliavą sovietmečiu?.. Gal galėtumėt papasakoti, kas už tai grėsė?

1956 m. Velykos. Vanagas dar nesuimtas, bet jau pas mano tėvus nebesilanko, išvažiavo į Aukštaitiją. Su keletu bendraminčių nutarėm, kad Velykų rytą Punios piliakalnyje iškelsime vėliavą, kurią pamatys einantys į bažnyčią. Naktį nuvažiavome dviračiais. Aš kaip sportiškiausias turėjau lipti į medį ir iškelti. O draugai stebėjo, kad niekas nepamatytų. Jie net buvo iš virtuvės pasiėmę peilių gynybai. Tuo metu man buvo dvidešimt, mano draugams – aštuoniolika, septyniolika. Po savaitės nusifotografavome su vėliava atminčiai. Sukūrėme organizaciją... Iš pradžių buvome penkiese, vėliau priėmėme dar tris vaikinukus. Vertų buvo daug, bet bijojome, kad nesuimtų – mažai grupelei saugiau. Po šitos sėkmės, 1957 m. prieš Vasario 16-osios naktį iškėlėme penkias vėliavas. Visas prie plento, sankryžose. Pasisekė. Vėliau, liepos 6-ąją – Alytaus rajone, Vaisodžių rinkiminėje būstinėje Mano draugas Algimantas Karkauskas sugalvojo, kad nuo vėliavos žemyn reikia nuleisti laidus, juos apdėjome akmenėliais ir pakapstėm žemę – bandėm imituoti miną. Jis pasakojo, kaip tai pamatęs jo tėvas džiaugėsi: „Nežinai, kas darosi! Yra dar lietuvių! Čia rinkimai, o trispalvė plevėsuoja! Sako, kad negalima nuimti, nes užminuota.“ Algimanto tėvas nežinojo, kad tą džiaugsmą sukūrė jo paties sūnus...
Ką galėjome, tą darėme. Reikėjo budinti žmones, palaikyti moralinę dvasią prieš okupantą.

Papasakokite daugiau apie Sąjūdžio metus.

Buvau vienas Lietuvos specialiojo olimpinio komiteto įkūrėjų. Pamenu, kai su savo mokiniais iš Jiezno pradėjome lankytis pasaulio olimpinėse žaidynėse. Pirma mano išvyka į Austriją 1989 m. Negaliu išreikšti žodžiais, ką jaučiau... Atidaryme Zalcburge ėjome su minia žmonių ir nešėme savo vėliavą. Nešė latviai, estai, gruzinai... Vėliau tą uždraudė daryti. Vėliavą iš Sajūdžio laikų saugau iki dabar ir visur su ja važinėju. Žmonės nori prie jos prisiliesti...

Tekstą parengė Augustė Kupstaitytė

2020 m.