„Namas stovėjo Laisvės alėjos pradžioje, prie Vytauto parko, šalia apsodintos liepomis ir alyvomis kalno papėdės.
Skaityti daugiau„Mano gimimą nulėmė mauzerio šūvis, tikriau, du šūviai 1944-ųjų liepą.
Skaityti daugiau„1939-ieji, Ervinas Gastas, Lilė ir Mikas Kauno Žaliakalnyje, užmetę rankas viens kitam ant pečių, o už jų saulėtoje migloje ribuliuoja didžiausias Lietuvos miestas.
Skaityti daugiau„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės.
Skaityti daugiauRimantas Viedrynaitis: "Aš gimiau Kaune, Žydų ligoninėje, liūdna, bet ji dabar neatrodo labai gerai.
Skaityti daugiau1 nuotraukaPovilo (pirmas iš dešinės) ir Vandos (antra iš kairės) Tarnauskų, restorano "Versalis" akcininkų, šventinis pasiplaukiojimas Nemunu.
Skaityti daugiauLili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė: 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus.
Skaityti daugiauAleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.
Skaityti daugiauSovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.
Skaityti daugiauAlvydas Vaitkevičius: "Siunčiu keletą žymaus sovietmečio fotografo Stanislovo Lukošiaus nuotraukų, kurias jis, dar gyvas būdamas, mums padovanojo.
Skaityti daugiauGalina: "Eglutę ankščiau puošdavo Vienybės aikštėje.
Skaityti daugiauAudronė: „Prie Neries nevyko nieko įdomaus.
Skaityti daugiauLaisvės alėja
Skaityti daugiauGrafas: Ši nuotrauka kabo pas mane ant sienos.
Skaityti daugiauProjekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.
Skaityti daugiauMarkas Zingeris.
Skaityti daugiauGatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta.
Skaityti daugiauSkulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.
Skaityti daugiauFruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.
Skaityti daugiauAnkstus rytas. Dviejų aukštų pastatas. Atrakintos durys. Šviesų gausa. Koridoriai papuošti neaiškiais piešinėliais, ant palangių įvairiausi darbeliai. Spintelių durelės.
Skaityti daugiau