Kauno žydų bendruomenės daiktų istorijos
Kūrybinis projektas skirtas Kauno žydų bendruomenės asmeniniams daiktams, kurie savyje saugo įdomias bei svarbias istorijas. Šis projektas yra bendruomeninis, skirtas tik konkrečiai Kaune gyvenančiai bendruomenei – žydams.
Projekte dalyvauja Kauno žydų bendruomenės nariai. Kiekvienas dalyvis papasakoja apie konkretų daiktą, kuris kelia ypatingus prisiminimus. Vykusiuose individualiuose susitikimuose su pašnekovais buvo kalbamasi apie jų gyvenimą, vaikystę bei atsiminimus, susijusius su tam tikrais daiktais. Šio projekto daiktų istorijomis tapo: nuotraukos, ženklelis už pasiekimus ar net knyga. Istorijose galima rasti ne tik apie jų asmeninius prisiminimus, bet ir tuometinį Kauną.
Šis projektas siekia atkreipti dėmesį į tai, kad Kaune gyvenanti ir aktyviai prie miesto veiklų prisidedanti žydų tauta neturi savo vietos, muziejaus, kuriame būtų saugoma ir kaupiama jų istorija. Nors daugelis mano, kad Kaunas turi žydų muziejų, tačiau tai nėra tiesa. Kaune galima rasti ne vieną su šia tauta susijusią ekspoziciją: Kauno IX forto muziejaus ekspozicija pasakoja apie Holokaustą, Atominiame bunkeryje galima rasti dvi tarpukario žydų parduotuves, „Ohel Jaakov“ choralinėje sinagogoje saugoma 100 rabinų kolekcija... Kauno žydų istorijos artefaktai pasklidę mieste, tačiau jų nėra vienoje konkrečioje vietoje – muziejuje.
Kūrybinį projektą įgyvendina Vytauto Didžiojo universiteto Kūrybinių industrijų magistrantūros II-ojo kurso studentės Deimantė Valinčiūtė ir Justina Počobut.
2021 m. lapkritis-gruodis
-
Pirmoji istorija
„Žinote, iš vaikystės aš atsimenu va tokius momentus, kad mano mama man buvo graži, bet matyt šeštadieniais eidavo į Metropolį. Na, pabūti, pabendrauti, muzikos paklausyti. Mama turėjo labai gražius plaukus, bet jeigu jau eina į metropolį tai eidavo į kirpyklą ir ten būdavo, tvarkydavosi plaukus. Tada aš žiūrėdavau vaikas į savo mamą ir galvodavau kokia ji negraži, nes šiaip plaukai būdavo labai gražūs.“
Fruma Kučinskienė 2021-11-20
Antroji istorija
„Man skambina, prieš porą metų, prisistato Morozovo pavarde ir klausia, ar aš esu Fruma Vitkinaitė? Sakau, kad taip. Pasirodo jis perskaito šitoj knygoj (S. Binkienė – Ir be ginklo kariai, 1968 m.), perskaito apie mane, kad aš pas tą Kuzminą buvau slepiama, jis išskaito „...“ ir pradeda ieškoti Frumos Vitkinaitės. Kodėl? Nes čia jo nupirktas brolis. [toliau skaito knygos pastraipą] „...“ Jis reiškia kažkur vat šitą knygą paskaito ir sužino, kad gyvenau pas tą pačią moterį, kuri nupirko jo brolį. Skambina man tas jo brolis irgi nupirktas, tuomet juos išskyrė ir kuris gyveno visai netoli mūsų. Klausia jis manęs ar aš negaliu parodyti, kur tas namas, kur jo broliukas buvo nuvestas, kuriame jį adaptavo, užaugino, išmokslino... Bet aš ten irgi likdavau viena tame name [žiūri į nuotrauką knygoje] O čia Barčikas.... [užverčia knygą]“
Fruma Kučinskienė 2021-11-20
Trečioji istorija
„Šitas žmogus, kurį aš visą laiką žinojau kaip Philips, dabar apie Philips žinom, kaip firmą. Čia irgi kažkaip buvo kalba, kad Kaune buvo Philips atstovas. Ir tik tada aš pagalvojau, kad jo pavardė yra Philips ir visiems taip sakydavau. Čia mano tėvų draugas Philips. Bet kai paklausiau laidų per televiziją, o vėliau ir laikraščius paskaičiau, tai gali būti, kad aš girdėdavau Philips, nes jis buvo tas atstovas Philips – firmos. Jis kalbėjo vien tik vokiškai, o jo žmona buvo žydė. Ir jis organizavo pirmas ortopedines dirbtuves Kaune. Žaliakalny, visai tam pačiam plote, kur buvo Žaliakalnio namai ir jis labai draugavo su mano tėvais. Tai čia yra tos dirbtuvės, yra dirbtuvių personalas, kažkodėl matyt labai draugavo, nes čia prieky sėdi mano mama ir mano tėvas yra, o čia matyt darbuotojai, kurie dirbo ortopediniam. Čia dar matosi kažkokie tai rakandai kabo. Tai va, gal šita nuotraukas bus domi, aš nežinau...“
Fruma Kučinskienė 2021-11-20
Ketvirtoji istorija
„Šiaip tėvas nebuvo toks mėgėjas rodyti savo meilės, bet jisai, kiek aš atsimenu, viską ką jis darė, jis galvodavo apie vaikus. Pavyzdžiui apkabinti, pabučiuoti jis tokio dalyko nemėgo rodyti, bet savyje jis buvo visiškai atsidavęs, šeimai ir vaikams. Ir sakyčiau, kad kai susikaupdavo kažkas tai negero, ką aš padarydavau , ten kažkokių kieme, tai visumoj tai gaudavau ir diržų. Mama ten būdavo gelbėja. Bet ateidavo vasara ir tada mes su tėte, mama ir su broliu išvažiuodavome atostogauti mėnesiui būdavo ir pusantro mėnesio, nes mama dirbdavo, paskui daugiau buvo kaip namų šeimininkė, nes paskui tėvas dirbo su stiklais, veidrodžius darydavo, nes sovietmečiu buvo didelė paklausa ir buvo madinga veidrodžius daryti namuose ant stalų, visur stiklai būdavo.. Dėl to ir sakau, kad jis buvo geras veidrodžių specialistas ir turėjo labai daug darbo. Todėl mes turėdavom galimybe išvažiuoti vasarai mėnesiui ar pusantro į poilsines vietas aplink Kauną: Birštoną, Kulautuvą, Kačerginę ar Zatyšius už Karmėlavos, labai graži vieta. Tai mes ten praleisdavome vasarą, dar būdavo nemažai šeimų atvažiuodavo, daugelis iš tų šeimų būdavo žydai ir vasara būdavo gan linksma, labai linksma, daug vaikų būdavo."
Gercas Žakas 2021-12-04
Penktoji istorija
„Mama gyveno Šakiuose ir ji ten buvo diena prieš prasidedant karui. Vienas jų pažįstamas, kiek aš atsimenu Šepetys buvo jo pavardė, jai sako: - sėsk į vežimą aš tave išvešiu, ten netoli rusų sienos, sako: - žinok tau čia negalima pasilikti, ir ji viena, na ji buvo tokia jau paauglė, ir ji viena išvyko. Jeigu jis jos nebūtų išvežęs tai jai būtų buvę kaip ir kitiems. Šepetys ją išvežė į Ulijanavską, toks miestas buvo, dabar pervadintas. Ji ten pradžioje dirbo karinėje gamykloje. Va ir aš turiu tokią knygutę, kad ji gavo medalį už labai gerą darbą, bet ji paskui sužinojo, kad ten ta valdžia – KGB, kuri viską žiūrėjo surado, kad mama turėjo tolimus gimines Amerikoj, kuri net nepažinojo jų, jie buvo tolimi giminės. Ir nežiūrint į tai, kad ji gavo medalį ją iš tos gamyklos išvarė, todėl, kad ji Amerikoj turėjo tolimas gimines.“
Gercas Žakas 2021-12-04