Ya'arit Glezer-Krakinovsky. Mano Kaunas

Vėl grįžtu į jį, į miestą, kurio nėra, kurį kažkada, laimingoje vaikystėje labai mylėjau, ir bandau ten atrasti tas pačias dienas ir situacijas. Nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas išlikę savo vietose – gatvės vis dar tokio paties pločio ir kaštonai vis dar tie patys, tik šiek tiek didesni, viršutinė medžių laja tapo platesnė ir turtingesnė. Po kojomis ir šiandien voliojasi blizgūs rudi kaštonai, kurie atrodo taip, lyg kiekvienas jų būtų su meile surinktas ir glamonėtas. Tada girdėjome, kad Prancūzijoje kaštonai yra valgomi ir netgi parduodami ant prekystalių gatvėje. Kažkada ir mes bandėme paragauti savo kaštonų, bet jie buvo kartūs – pasirodo, jie nevalgomos veislės.

Vaikštau Laisvės alėja pavasarį ir žiemą, lyjant ir sningant, ir ji visuomet manyje žadina meilę. Taip, pasaulyje yra gražesnių, vaizdingesnių ir žinomesnių gatvių, bet savo gatvės, jaunystės gatvės, nekeisčiau į jokią kitą pasaulio gatvę.
Ir vis dėlto dabar viskas čia svetima, viskas ne mano. Transporto priemonių bulvare nebėra, tai tik pėstiesiems skirta erdvė.

Aš palikau tave, prisiminimų mieste, daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, ir vis dar bandau tavyje atrasti tų dienų atmosferą iš praeities. Einu gatve ir kiekvienas namas kelia vaikystės prisiminimus.

Čia yra kavinė, kurioje pardavinėjo skaniausias spurgas – su daugybe uogienės viduje. Uogienė buvo braškių. Einu pro šalį ir vis dar užuodžiu saldų kvapą.

Kavinė TULPĖ – prestižiškiausia kavinė tais laikais. Mes pavydėjome žmonėms, kurie užeidavo į vidų, gražiai apsirengę. Ar ši vieta tada buvo tokia maža ir kukli? Prieš keletą metų vedžiau seminarą mokytojams Kaune, su kuriais čia ateidavome papietauti. Taip, nebėra ankstesnio puošnumo. Šiandien ši vieta apskritai atrodo prastai.

Dar vienas pastatas, apie kurį visi vaikai žinojo iš savo tėvų pasakojimų – ROSENKRANTZ parduotuvė. Joje prieš karą buvo pardavinėjamos geriausios dešros pasaulyje. Taip mūsų tėvai kalbėjo ir šypsojosi, o akyse buvo galima įžvelgti tų dienų ilgesį.

Ne, visa mano karta nežinojo tos dešros skonio. Nežinojo nei šokolado RŪTA kvapo ir skonio. RŪTOS parduotuvė buvo gatvės kampe.

Didžiulė parduotuvė buvo ir šiandien PIENO CENTRU vadinamame pastate. Joje pardavinėti skaniausi sūriai – baltieji ir geltonieji. Įeinu ir užsisakau pieno kokteilio gėrimą, kuris patiekiamas aukštoje taurėje su daug papuošimų... Bet skonis – tai ne vaikystės skonis.
Tais laikais čia pasimėgauti gėrimu iš pieno ir uogų (tikrų!) ateidavome tik kartą per savaitę.

Susijaudinusi praeinu pro rausvą namą, kurio pirmame aukšte buvo įsikūrusi parduotuvė GASTRONOMAS. Tai buvo keturių aukštų pastatas su didžiuliais langais, spalva vis dar rausva, bet išblukusi. Mano šeima gyveno ketvirtame šio namo aukšte. Ir aš čia gimiau. Bute gyveno trys žydų šeimos, trys žydų šeimos iš Kauno geto. Gyvenome kaip viena šeima, nes visi buvome praradę gimines ir likę vieniši.

Bulvaro grožis ir puošnumas žavėdavo visus juo praeinančius kasdien.
Sekmadienis, vidurdienis, šilta ir maloni pavasario diena. Visas jaunimas ir seni žmonės išeina į tradicinį ŠPATZIR – taip vadinamas pasivaikščiojimas, kai eini pasižvalgyti į kitus ir parodyti save.

Vasarą bulvare matydavome mažiau jaunimo – dauguma buvo palikę miestą ir išvykę atostogų. Daugelis Kauno žydų išveždavo vaikus į gamtą, pakvėpuoti grynu oru. Dažniausiai tai būdavo KULAUTUVA, kurioje praleisdavome didžiąją dalį vasaros mėnesių. Ten visos šeimos turėjo nuolatinį adresą – tie patys namų savininkai, kurie išnuomojo mums kambarius ir, žinoma, pirmenybę teikė šeimoms, kurios norėjo kambarių visai vasarai.

Taip, į miestą grįždavome sveikesni ir gal priaugę svorio, nes ragaudavome pieną, grietinėlę ir sviestą, kurį mums tiekė vietiniai ūkininkai. Prie upės ir miške praleidome daugiausiai laiko. Laukinės braškės, grybai, riešutai – visko buvo daug ir ryte išeidavome su pintinėmis, o namo grįždavome su pilnais krepšiais uogų. O mūsų veidai būdavo mėlyni arba raudoni – priklausomai nuo to, ką rinkome.

Rudenį mes grįždavome į mokyklą ir mūsų pasivaikščiojimai bulvaru taip pat sugrįžo. Išeidavome ir lietingomis dienomis.

Tačiau atėjus žiemai mano pasivaikščiojimai būdavo kitokie. Bulvaro pakraščiuose kaupdavosi per naktį iškritęs sniegas ir taip susidarydavo kalvos. Didžiausias smagumas būdavo pakilti į pačią viršūnę ir nusileisti kalvos viršumi iki juosmens paskęstant sniege. Mano tėvas visada juokdavosi, kad pagal pėdsakus sniege žinojo – aš jau grįžau iš mokyklos.

Taip, ta gatvė ir tas miestas, kuris šiandien man yra svetimas, šiandien jis man neegzistuoja, jis kitoks, jis šaltas ir svetimas.

O aš pasiilgau veidų, veidų tų žmonių, kuriuos sutikau anais laikais. Jų nebėra, kaip ir nebėra plakančios mano miesto širdies.

Izraelis, 2021 m.