Laisvieji Kauno archyvai

Apie kaimus užliejusias Kauno marias. Pasakoja Mečislovas Škėma

Mečislovas Škėma gimė 1947 m. Kauno rajone, Naujųjų Dvareliškių kaime (dab. Laumėnų k.). Kai berniukui buvo dvylika metų, netoli jo tėviškės buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė (nuo 2014 m. – Kauno Algirdo Brazausko hidroelektrinė (KHE). Naujasis statinys užtvenkė Nemuną, o jo vanduo užliejo ne vieną kaimą bei sodybą. Taip atsirado Kauno marios. Mečislovas tuo metu gyveno „ant kalno“. Gimtųjų namų jam palikti nereikėjo, tačiau jis matė, kaip tą teko patirti kitiems.

Dabar čia žmonės gali atvažiuoti ir pailsėti prie Kauno marių tačiau mano vaikystėje vietiniams gyventojams jos džiaugsmo neatnešė. Kauno marios užliejo ištisus kaimus, sodybas ir privertė žmones palikti savo gimtuosius namus. Kadangi gyvenome „ant kalno“, mums nereikėjo niekur kraustytis. Tačiau pakalnėje gyveno kelios mano šeimos kartos – mano proseneliai ir mano mama. Jos gimtinė buvo greta Žaisos, tokio mažo upeliuko, kuris įteka į Nemuną, visai netoli Pažaislio vienuolyno.

Gimiau Laumėnų kaime, seniau šią vietą vadino Naujųjų Dvareliškių kaimu. Pagrindinė kaimo dalis buvo pakalnėje, ties Pažaislio vienuolynu, kita dalis – „ant kalno“. Netoliese buvo ir kitos gyvenvietės: Pakalniškių, Vieškūnų ir Varnių kaimai, toliau – Žiegždrių ir Mozūrų kaimai... Tose vietovėse prabėgo mano vaikystė.

Kartais su tėvuku eidavau žvejoti į Žaisos upelį. Vanduo jame buvo labai švarus, todėl žmonės dažnai jį semdavo ir naudodavo maistui. O mes rankomis pasigaudavome upėtakių. Žvejodavome ir Nemune. Vietiniai gyventojai ten prisigaudydavo labai daug žiobrių. Kitur buvo sakoma: kaimo žmogui būna džiaugsmo, kai jo karvė apsiveršiuoja, nes tada būna pieno. O čia dažnai skambėdavo posakis: „Nemunas apsiveršiavo.“ Tai reiškė, kad žmonės pasigavo labai daug žuvies... Dabar jų jau nelabai yra.

Gyventi tose vietovėse prie Nemuno buvo labai naudinga. Mano proseneliai jame ne tik žvejodavo, bet ir sielius gaudydavo (sieliai – tai surišti rąstai, plukdomi upe). Plukdomi jie neretai nutrūkdavo.Tada žmonės priplaukę su luotu (tokia išskobta valtimi, kuri buvo daroma iš medžio kamieno, daugiausiai pušies) įkirsdavo kabliu ir išsigraibstydavo į krantą. Vėliau užsilipę aukštai ant ožių, rankiniu būdu su pjūklais juos supjaustydavo. Tokie žmonės dar buvo vadinami dielininkais. Kartą mano prosenelis pamatė kažkur plūduriuojantį rąstą, įkirto į jį kabliu ir jau ruošėsi išsitraukti. Tačiau tas rąstas staigiai pradėjo jį nešti upe. Prosenelis nesuprato, kas vyksta ir labaisutriko. Pasirodo, tai buvo didžiulis eršketas. Žuvis buvo tokia didelė, kad prireikė net kaimyno pagalbos ją ištraukti ir įkelti į vežimą. Nuvežę ir pardavę žuvį žydams, jie už tai gavo nemažai pinigų, o šie ją atidavė restoranui...

Vaikystėje čia viskas atrodė kitaip. Netoli Girionių buvo nedidelis pušynas. Jis priklausė Raguolių kaimui, tačiau viena jo dalis buvo iškirsta, nes pakliuvo į vandenį. Ties Pažaisliu buvo smėlynai. Ten – labai nederlinga žemė, nuolat pustydavo smėlis.
Susisiekimas irgi buvo lengvesnis. Kai Kauno marių dar nebuvo, mums daugiausia reikdavo vaikščioti pėstiems. Viskas buvo perpus arčiau. Net Petrašiūnai – čia pat. Kauno marios mus labai atskyrė nuo Kauno miesto. Ligi tol per Nemuną galėjome persikelti arba valtimi, arba keltu... Keltų buvo daug ir jie buvo pagrindinis vietinių transportas. Žiemą, užšalus Nemunui, mano tėvukas galėdavo ledu eiti į darbą Petrašiūnuose. Šaltuoju periodu pasitaikydavo visko. Kartą jaunas vyrukas įlūžus ledui įsmuko į upę. Niekas prie jo nepriėjo, visi labai bijojo... O mano tėvukas atsigulė ant pilvo, prie jo prišliaužė ir pagavo už rankos... Jeigu žmogui būdavo galima padėti, tėvukas visada jam padėdavo. Vien tik Nemune jis yra išgelbėjęs šešis žmones.

Žmonės šiose apylinkėse buvo geri ir darbštūs, daug ką mokėjo. Ant kalno gyveno nagingas ir geras specialistas, kuris mokėjo daryti puikius verpimo ratelius. Mano giminėje buvo žmonių, kurie mokėjo dirbti kailius ir pagaminti kailinius. Tai gana sunkus darbas… Taip pat jie dirbo su medžiu, buvo staliais. Vienas dėdė, tėvuko brolis, buvo liaudies meistras. Jis labai daug drožinėdavo iš medžio, dažnai gamindavo kryžius, net altorių bažnyčiai padarė. Tie poliai dar ir dabar stovi…

Gyvenimas tapo sudėtingesnis, kai, užtvenkus Nemuną, gyvenvietėse pradėjo formuotis Kauno marios. Tada žmonės buvo priversti palikti savo namus ir išsikelti. Jie kėlėsi į Vaišvydavą, Šlienavą, Palemoną ar į kitas vietoves. Daugiausia ten, kur norėjo, tačiau didelio džiaugsmo nebuvo, daugiau skaudu. Kai kurie bandė priešintis, tačiau sovietinė valdžia buvo stipresnė. Baisu pagalvoti, kaip buvo tiems, kurie grįžo iš Sibiro ir tikėjosi ten rasti savo namus? Viskas dingo, viskas nuplauta... Liko tik liūdni prisiminimai. Tik nuotraukose galima pamatyti, daugiau nieko. Toks buvo gyvenimas.

Kai būsimas marių dugnas buvo pradėtas valyti, geresnius pastatus, kuriuos buvo galima perkelti, žmonės išardydavo ir perveždavo. O tuos, kurie buvo senesni – nugriaudavo. Iš jų praktiškai likdavo tik supuvusių rąstų krūvos... Už iškeldinimą taip pat buvo skiriama tam tikra pinigų suma, bet viskas priklausė nuo turimo turto.

Situacijos nepalengvino ir tai, kad valant marių dugną žmonės turėjo daugiau dirbti ir prie senų kapinaičių. Labai seniai tose apylinkėse buvo paplitęs maras. Tuo laikotarpiu kaimuose išmirė itin daug gyventojų. Mano proseneliai irgi buvo tarp jų. Visose gyvenvietėse išmirė tiek daug žmonių, kad net Pažaislio vienuolyne įsikūrę vienuoliai padėdavo juos laidoti. Ir juos kapinaitėse laidojo tiesiog masiškai. Po daugelio metų mano tėvukas ir kiti žmonės turėjo užbetonuoti tas kapinaites, kad vanduo neiškeltų jų į paviršių. Buvo manoma, kad maras vis dar gali būti pavojingas.

Atsiradus Kauno marioms mano ir mano šeimos gyvenimas tikrai pasikeitė. Mes dar buvome jauni, po truputį kūrėmės… Visai netoli nuo savo tėviškės, aš ir namus pasistačiau, ir po truputį įsigyvenau. Dabar su žmona čia gyvename jau penkiasdešimt metų. Kasmet sudalyvaujame Samyluose vykstančiame renginyje, kuriame susirenka įvairių nuskendusių kaimų gyventojai. Mes irgi būname pakviesti.

- - -

Pokalbio data: 2021 m. sausio 13 d.

Parengė Giedrė Mikaitė