Alvydas Vaitkevičius: Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų...Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07).

2018 m.

Judita: „Būdama maža Kaune gyvenau pas globėją M.

Ach, ta Laisvės alėja...

Irina: „Mano tėtis rusas.

Solveiga Lukminaitė: "Mano prisiminimai, susiję su Laisvės alėja yra tik pozityvūs.

Gintaras Vitulskis: "Šios nuotraukos yra iš ketvirtojo XX a.dešimtmečio, viena vaizduoja jachtininkų ( o gal jūrų skautų ) šventinę rikiuotę žvelgiant nuo Aleksoto pusės, o kita - į Aleksoto pusę. 1932 m.

Liuda Riaukienė: "Mano seneliai Povilas ir Vanda Tarnauskai buvo bendrovės „Versalis“ akcininkai, įkūrė ją apie 1930 metus su dar dviem draugais.

Neringa: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai.

Skulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.

Eugenija: "Gyvenau netoli.

Projekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.

"Trečiasis fontanas – Kauko laiptų.

„Namas, kuriame aš gyvenau“ - pasakoja skulptorius Robertas Antinis.

Elena: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas.

Audronė: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas.

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

Alma: seniau universitetas vadindavosi Kauno politechnikos institutas, o studentų miestelis pradėtas statyti tik apie 1975m.