Gatvė, kiemas, namas. Prisimenu ir dabar kur reikia pasukti, kad atsirasčiau prie devynių aukštų namo, kuris vaikystėje buvo mano mėgstamiausia vieta.

1 nuotraukaPovilas ir Vanda Tarnauskai, restorano "Versalis" akcinininkai, su dukra Karo muziejaus sodelyje.

Mįslė tinklalapio lankytojams:Kokia tai vieta?Kada ji veikė, kur, kiek laiko ir kaip vadinosi?Ką apie ją prisimenate?..

Alvydas Vaitkevičius: "Negaliu iškęsti nepasidalinęs su visa bendruomene keletu puslapių labai įdomių prisiminimų apie senajį mūsų Karo Muziejų.  Juos su šeima radome taip pat nuostabioje Jono Dovydaičio knygoje „Žmogaus sparnai“ (1971), skirtoje Lietuvos aviacijos užgimimui ir vystymuisi, konkrečiai – mūsų aviacijos konstruktoriui Broniui Ožkiniui.  Tai jo įspūdžiai apie pirmąjį apsilankymą Karo muziejuje pateikiami šiuose puslapiuose.

Sovietmečiu veikusios kavinės „Laumė“ vizitinė kortelė buvo „gera kava“ ir saldumynai, tačiau svarbiausia buvo – bendrumo jausmas.

"Būdamas šešiolikos pirmąkart su fotoaparatu apsilankiau Ąžuolyne, Dariaus ir Girėno sporto centre, halėje ir stadione, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 m.

Justė: "Miesto sodas visuomet sujudina mažą maištininką mano viduje.

Pastorius Vladimiras Sereda: "/.../ 1980 m., po vestuvių, su žmona atvykome į Lietuvą. Kaip tikintys žmonės tuo metu mes ieškojome bendrystės.

„Ne kiek to baisiausio žmonijos istorijoj karo Tadas ir beprisimena – keli paveikslai, ir tie neaišku, ar paties prisiminimai, ar vėliau išgirsti žmonių pasakojimai, pavirtę prisiminimais, keli pablukę vaizdai: vienas iš Kauno, antras iš Vilniaus, trečiasis iš Veprių.

Alvydas (50): mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną...

"Trečiasis fontanas – Kauko laiptų.

Eugenija: "Gyvenau netoli.

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m.

Projekto „Abonementas skulptūrai“ (kuratorė Violeta Jasevičiūtė, 2000 m.) dalyviai pasirinko nugriautų sovietmečio skulptūrų ir atstatytų prieškario respublikos monumentų vietas, siekdami „išprovokuoti šiuolaikinės visuomenės istorinės atminties bei užmaršties atodangas rizikingame – buvusios ir esamos valstybės bei kultūros politikos simbolių fone“.[1] Taigi menininkai komentavo posovietinės visuomenės sąmonės pokyčius, paminklų turinio ideologinę slinktį naujojoje socialinėje sanklodoje ir politines kultūrines aktualijas: Evaldas Pauza Jadvygos Klemkienės skulptūrai „Klausiančioji“ (prie Paveikslų galerijos) užkabino klausimą „Kas yra ‚Spice Girls‘?“, Juozas Šlivinskas su gaisrininkais „plovė“ Vienybės aikštę (Lenino paminklo vietą), Algimantas Šlapikas šioje aikštėje ant pievelės išdėliojo gipsines Lenino galvutes, Jasevičiūtė ir Vytautas Umbrasas šviežia mėsa „maitino“ Karo muziejaus liūtus bei užrašė eilutę iš Mato Evangelijos: „Ir jie bus pasotinti“.

Solveiga Lukminaitė: "Mano prisiminimai, susiję su Laisvės alėja yra tik pozityvūs.

Gintaras: "stebint paminklo Leninui demontavimą, man įsiminė tokia detalė: visai šalia Donelaičio gatvės, po medžiu pamačiau senyvą porą, turbūt rusų tautybės, jie susikibę rankomis...

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.

Skulptorius Robertas Antinis dalinasi savo atsiminimais apie Laisvės alėjos gyventojus ir kitus kauniečius (2014).

Jonas: „1962 m.