Laikotarpis 136Atminties vietos

Audronė: ,,Gyvenau ir ligi šiol gyvenu name, kuriame yra ,,Medžiotojų užeigos“ restoranas.

Kęstutis: „Gyvenome Gričiupio gatvėje, kur yra dabartinis KTU studentų miestelis.

Elena: "Gerdama rytinę arbatą skaičiau straipsnį apie senuosius Kauno kino teatrus: “Neįtikėtina, tačiau šiandien Kaune iš beveik 40 senųjų kino teatrų išliko ir veikia vos vienas.

A.K.: Rusų estetinio lavinimo centras, vėliau gavęs Mstislavo Dobužinskio vardą, tebeveikia V.

„Namas, kuriame aš gyvenau“ - pasakoja skulptorius Robertas Antinis.

D.B.: Kauno Paveikslinė, nepaisant to, kad daugeliui kauniečių atrodo lyg Bermudų trikampyje esantis nežinomas taškas, man, ko gero, tapo simbolinė profesinio apsisprendimo vieta.

Alvydas Vaitkevičius: Šitą vaizdelį kažkada radau pas bukinistus prie Merkurijaus be jokių užrašų ar ženklų...Apie "Paradą" - visą sovietmetį visoje SSSR, taip pat Lietuvoje ir Kaune du kartus per metus vykdavo "Džiaugsmingos darbo žmonių demonstracijos", paprastai žmonių vadintos "paradais" (05 01 ir 11 07).

Antrasis fontanas kiek toliau – Karo muziejaus sodely. Ten mus nuvesdavo mama, laikinai dėl mūsų nedirbanti gailestingoji sesuo.

Aleksandra: „Gyvenau visai netoli Laisvės alėjos.

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą.

Markas Zingeris.

Neringa: Į Vytauto parką vaikystėje mus atsivesdavo tėvai.

Skulptorius Robertas Antinis: Buvo dar „Orbita“ – superinis klubas. Bendrame kontekste jis buvo ypatingas.

Stasys: "Kadangi gyvenau Vaižganto gatvėje ant kalno, į darbą eidavau per senąsias kapines.

Liucija: prisimenu, kaip mudvi su drauge eidavome į Paveikslų galeriją parodų apžiūrėti.

Asija: „Vakarais Laisvės alėja buvo pilna žmonių.

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės.

Vitalijus: „Romuvą" atsimenu dar iš vaikystės.

(Norėdami žiūrėti vaizdo įrašą, spauskite ant paveikslėlio).

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.