Laikotarpis 136Atminties vietos

K.

Eugenija: "Gyvenau netoli.

Eglė: Kieme lakstančios vištos, už namo laikomos kiaulės, seno Kauno „handelio“ arklys garaže...

Liucija ir Daiva: „Sonata“ buvo neatsiejama mūsų jaunystės gyvenimo dalis – taip, kaip pamokos, taip ir šokiai.

Audronė: „Prie Neries nevyko nieko įdomaus.

Elvyra: „Kai atvykome į Linksmakalnį su vyru, kariškiai dar nebuvo išvažiavę.

Čiuožykla priešais KKI buvo numylėta Žaliakalnio jaunimo vieta

Judita: „Geto namuose turėjau daug nuotraukų.

„Jie visi užėjo ten, kur muziejininkai, studentai, bemirštanti miesto bohema, keli išlikę poetai gerdavo alų su kepta duona ir kavą drauge su verslininkais, pensininkais ir motinom su mažais vaikais, traukiančiom cigaretes; laukan išneštus plastmasinius stalelius dengė raudonos grotelės.

Svetlana: „Aš gyvenau Sibire, iš Irkutsko atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo 32 m.

Kęstutis: „Augau Aleksote, S.

Lili Kristina Vaičekauskaitė-Čepauskienė: 1946 metų potvynis Kaune buvo ypatingai smarkus.

Fruma: „Slapstėmės Petrašiūnuose, kurie nebuvo laikomi miesto dalimi.

Fruma: „Pirmieji atsiminimai iš vaikystės susiję su Kaunu ir yra labai gražūs.

Alvydas (50): mano būsimai žmonai mokantis KPI, dažnai vaikštinėdavome po Ąžuolyną...

Eugenija: "Atsimenu, kai nugriovė Stalino paminklą.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje visuomenė aktyviai sprendė viešųjų erdvių likimą: į dienraščių redakcijas plūdo skaitytojų laiškai, siūlantys sugrąžinti tikintiesiems bažnyčias, atstatyti prieškario paminklus ir t.t.

Birutė: „Tai buvo seniai, labai seniai...

Gercas: „Praktiškai visa saviveikla turėjo praeiti atranką.

Gintaras: "Žalgirio" stadione vykdavo ne tik sporto varžybos, čia didelį susidomėjimą sukėlė ir auto akrobatų, berods, iš Čekoslovakijos, pasirodymas.